Tranz Alpine ekologiškas manukos medus
Žiūrint iš kosmoso, Žemė spinduliuoja mėlyną šviesą. Savo pravardę „mėlynoji planeta“ ji gavo dėl vandenynų, kurie užima beveik du trečdalius jos paviršiaus. Žvilgtelėjus į žemėlapį matyti, kad sausuma daugiausia yra Šiaurės pusrutulyje. Pietuose nuo pusiaujo sausumos plotas sudaro tik 19 %; likusią dalį užima, atrodytų, begalinės jūrų platybės. Pietiniame pusrutulyje gyvena tik dešimtadalis pasaulio gyventojų. Kadangi daugelis regionų buvo apgyvendinti labai vėlai, gamta ilgą laiką galėjo vystytis netrukdoma. Geriausias to pavyzdys – Naujoji Zelandija. Į pietus nuo šios salų valstybės yra tik Antarktida. Dėl savo izoliuotos padėties Naujoji Zelandija per milijonus metų išsiugdė unikalią ekosistemą. Čia buvo ypač įvairi paukščių fauna, tačiau, išskyrus šikšnosparnius, nebuvo jokių sausumos žinduolių. Juos į salą pirmą kartą atgabeno žmonės. XIII a. pabaigoje salą atrado ir apgyvendino polineziečių jūrininkai. Kartu su polineziečiais, kurie vėliau sukūrė maorių kultūrą, į Naująją Zelandiją atkeliavo šunys ir žiurkės. Maždaug prieš 200 metų naujakuriai iš Senojo pasaulio į Naująją Zelandiją atsivežė avis, ožkas, galvijus, kiaules, arklius ir triušius.
Pirmieji europiečiai Naujojoje Zelandijoje apsigyveno XVIII a. pabaigoje. Jos unikali augmenija netrukus sudomino žinomus botanikus. Juos ypač sužavėjo Pietų jūros mirtas, kurį maoriai vadino „manuka“. Manuka auga tiek krūmo, tiek medžio pavidalu. Kaip medis, jis gali pasiekti iki 15 metrų aukštį. Šis ypač atsparus augalas yra giminingas arbatmedžiui ir auga daugiausia kalnuose bei Naujosios Zelandijos šiaurėje. Maoriams manuka mirta buvo svarbus vaistinis augalas. Iš įvairių manuka augalo dalių paruoštomis užpilomis jie gydė įvairius negalavimus. Pietų jūros mirto teigiamas poveikis daugiausia kyla iš jo eterinių aliejų.
Nors maorių gydytojai manuka mirtą naudoja jau šimtmečius, garsusis manuka medus yra palyginti naujas produktas. Priežastis paprasta –
bitės į Naująją Zelandiją buvo atvežtos tik 1839 m. Nuo tada jos renka manukos mirto žiedų nektarą medaus gamybai. Jo poveikis įvairioms bakterijoms, virusams ir grybams vis dar tiriamas, tačiau mokslininkai jau nustatė tam tikrą informaciją apie labai ypatingą sudedamąją dalį. Manukos meduje yra antibakterinis cukraus skilimo produktas – metilglioksalas (MGO). Ši medžiaga randama ir įprastame valgomajame meduje, tačiau jo kiekis paprastai sudaro tik 0,1–0,2 mg vienam kilogramui medaus. Tačiau manukos meduje MGO kiekis yra daug kartų didesnis – nuo 100 mg iki 555 mg viename kilograme. Iki šiol dar nėra aišku, ar šią antibakterinį poveikį turinčią veikliąją medžiagą bitės pagamina perdirbdamos nektarą, ar ji jau yra manukos mirto sudėtyje.
Dresdeno technikos universiteto (TUD) Maisto chemijos institute buvo išmatuota metilglioksalo koncentracija įvairiuose Naujosios Zelandijos manukos medaus rūšyse. Taip pat buvo kiekybiškai nustatytas jo antibakterinis poveikis. Tokie tyrimų rezultatai, taip pat daugybė neįrodytų teiginių apie jo veikimo mechanizmą, atvėrė kelią manukos medui į Vakarų pasaulį. Nuo tada jį išbando vis daugiau žmonių. Holivude jis laikomas naujuoju žvaigždžių grožio paslaptimi. Daugelis modelių ir aktorių pasitiki veido kaukėmis su manukos medumi.
Bitininkystės įmonė Tranz Alpine Honey NZ Ltd iš Huntingdono, retai apgyvendinto kaimelio pietų Naujosios Zelandijos Kenterberio regione, jau 100 metų augina bičių kolonijas harmonijoje su gamta. 1993 m. bitininkystės ūkiui buvo suteiktas sertifikatas už sertifikuotą ekologinę bitininkystę. Vertingas Tranz Alpine Naujosios Zelandijos ekologiškas manukos medus yra prieinamas tokių rūšių: MGO 100+, MGO 250+, MGO 300+, MGO 400+ ir MGO 550+. Manukos medus pasižymi gana aštriu skoniu, kuriame jaučiamas subtilus aitrumas. Jį galima vartoti gryną, tačiau jis taip pat puikiai tinka į arbatą arba ant duonos riekelės pusryčiams. Atraskite naudingąsias savybes labiausiai geidžiamo Naujosios Zelandijos medaus – Tranz Alpine ekologiško manukos medaus.
