Salus ekologiškos vienuolių žolelių arbata
Laikotarpis tarp antikos ir Renesanso dažnai vadinamas „tamsiuoju amžiumi“. Ne todėl, kad saulės šviesos buvo mažai, o dėl didžiulio išsilavinimo trūkumo. Vos prieš kelis šimtmečius beveik kiekvienas Romos viduriniosios klasės vaikas mokėjo skaityti ir rašyti. Romėnai užrašydavo savo atradimus mokslo, medicinos ar architektūros srityse, kad juos išsaugotų ateities kartoms. Daugybėje bibliotekų jie rinko ir perrašinėjo romėnų bei graikų filosofų klasikinius kūrinius. Dėl aukšto raštingumo lygio klestėjo gyva laiškų rašymo kultūra. Žlugus Romos imperijai, gyventojų rašymo ir skaitymo įgūdžiai taip pat nuėjo perniek. Ypač į šiaurę nuo Alpių knygos tapo retu daiktu. Dėl to vertingos žinios nugrimzdo į užmarštį. Net ir šiandien inžinieriai stebisi meistrų statybininkų įgūdžiais, o gydytojai – tuo, kiek žinių apie augalus turėjo gydytojai prieš 2 000 metų.
Be vienuolynų vargu ar senovės intelektualinio paveldo fragmentai būtų išlikę per viduramžius. Tai buvo laikotarpis, kai rašytinis žodis daugumai žmonių buvo visiškai neprieinamas. Net valdovai dažnai nemokėjo skaityti, o rašyti – jei iš viso mokėjo – galėjo tik savo vardą. Dėka Benedikto iš Nursijos beveik visi viduramžių protingiausi žmonės vilkėjo vienuoliškus drabužius. V a. Vakarų vienuolystės tėvas parašė vienuolyno gyvenimo taisyklių rinkinį. Jo devizas „Ora et labora (et lege)“, reiškiantis „melskis ir dirbk (ir skaityk)“, iki šiol yra gairė vienuoliams ir vienuolėms. Dėl šios taisyklės vienuolynai buvo kur kas daugiau nei tik dvasinio atsiskyrimo vietos. Jie taip pat buvo savarankiškos ekonominės bendruomenės ir – neraštingumo laikais – žinių oazė. Skriptoriume rankomis buvo perrašomi šventieji tekstai, taip pat senovės rankraščiai, o vėliau – įrišami. Kiekviena iš šių skriptoriume meniškai iliustruotų knygų buvo verta tikros turtų. Kadangi vienuoliai taip pat perrašinėdavo ir versdavo senovines bei arabų medicinos knygas, vienuolynai vis labiau virto gydymo menų centrais. Vaistams gaminti už vienuolyno sienų buvo įrengti dideli vaistažolių sodai. Ypač vienuolynų ordinai, kurie rūpinosi sergančiaisiais ir dažnai turėjo savo ligonines, intensyviai tyrinėjo augalų gydomąsias savybes.
Ypač išgarsėjo benediktinų vienuolės Hildegardos iš Bingeno raštai apie gydymo meną. Šios universalios mokslininkės ir mistikės žinios jau šimtmečius yra viena iš vaistažolių medicinos pagrindų. Nors ankstyvuoju viduramžių laikotarpiu moterims prieiga prie švietimo buvo beveik visiškai užkirsta, už vienuolyno sienų seserys galėjo saugiai pasinerti į mokslus. Hildegardos kūryba atskleidė intelektą, kuris pranoko daugumą jos (vyriškos lyties) amžininkų. Dėl savo holistinio požiūrio į pasaulį ji buvo labai paklausi patarėja gydytojams ir gydymo meną išmokusiems vienuoliams. Tačiau jos specialybė buvo žolinė medicina. Naudodama tradicinio vienuoliško gydymo meno žoleles, Salus sukūrė arbatos seriją Monastery Herbs. Trys išskirtiniai mišiniai sujungia vienuolių sodų gausybę su skaniais ekologiškais arbatų mišiniais.
„Ekologiškos vienuolių žolelių arbatos „Tylos valandos““ padės jums atsiriboti nuo kasdienio gyvenimo šurmulio. Citrinžolės lapai, liepžiedžiai, gervuogių lapai ir apynių spurgai pasižymi subtiliai vaisiniu skoniu ir turi atpalaiduojantį bei pusiausvyrą atkuriančią veiklą. Aromatinga Ekologiška Monastery Herbs Energy Tea pažadina dvasią šaltalankių, erškėtuogių, šeivamedžių žiedų ir galangalo mišiniu, o šarmų turtinga „Salus „Ekologiškas Monastery Herbs Cure Tea“ stiprina organizmą tradicinio vienuoliško gydymo meno patikrintomis žolėmis, tokiomis kaip šeivamedžio žiedai, dilgėlių lapai, anyžius, mėta ir viržis. Mėgaukitės išskirtiniais receptais, kuriuose patikrintos vienuoliškos žolės virsta skaniais Salus arbatos ypatingais gėrimais.
