Eden pomidorų padažai
Ką bendro turi alyvuogės, pomidorai, česnakas, jūros gėrybės ir raudonasis vynas? Tai – nepakeičiamos Viduržemio jūros regiono mitybos sudedamosios dalys. Ispanijoje, Italijoje ir Graikijoje nėra nė vieno virėjo, kuris savanoriškai apsieitų be jų. Nuo seniausių laikų jie labai populiarūs Viduržemio jūros regione – su viena išimtimi: Romos imperijos laikais pomidorų nebuvo nei Italijoje, nei kitur Viduržemio jūros regione. Viduramžiais šis raudonas vaisius vis dar buvo visiškai nežinomas teritorijoje nuo Gibraltaro iki Kipro. Jų gimtinė yra Pietų ir Centrinė Amerika. Ten jie buvo auginami 200–700 m. po Kr., be kita ko, majų ir actekų. Actekai juos vadino Xitomatl. Pomidorai buvo vieni iš pirmųjų vaisių, kuriuos, kaip sakoma, Kristupas Kolumbas paragavo išsilaipinęs Amerikoje. 1498 m. jis atsivežė keletą pomidorų augalų į Portugaliją. Iš ten jie išplito po visą likusią Europą. Tačiau iki XVIII a. pomidorai buvo laikomi dekoratyviniais augalais. Todėl juos daugiausia buvo galima rasti botanikų šiltnamiuose.
Kaip maisto produktas pomidoras Europoje turėjo blogiausią įmanomą pradžią. Pirma, tik aristokratai ir turtingi prekybininkai turėjo galimybę įsigyti pomidorų. Antra, XVI a. Anglijoje įvyko paslaptingų mirčių serija. Pomidorai buvo apkaltinti aristokratų, kurie juos valgė, mirtimi. Neteisingai, nes – kaip paaiškėjo vėliau – pavojus kilo ne iš maisto, o iš naudotų indų. XVI a. daugelis aristokratų turėjo iš alavo pagamintus bokalus, lėkštes ir dubenėlius. Kai jie susilieisdavo su rūgščiu maistu, įvykdavo cheminė reakcija. Dėl to švinas iš indų patekdavo į vaisius ir po valgio sukeldavo švino apsinuodijimą. Likusi gyventojų dalis turėjo tik medinius indus ir galėjo saugiai valgyti pomidorus, tačiau jiems jų nebuvo į ką. XVIII a. medicina ir mokslas padarė milžinišką šuolį į priekį. Prieš pomidorus nukreiptas išankstinis nusistatymas išnyko, ir jie atsidūrė daržovių lysvėse.
Italijoje pomidorai paplito anksčiau ir greičiau nei likusioje Europoje. Tai greičiausiai lėmė šiltas klimatas, kuriame „meilės obuolys“ jautėsi taip pat gerai, kaip ir Centrinėje Amerikoje. Raudonasis vaisius greitai tapo neatsiejama italų virtuvės dalimi. Spagečiai Bolognese, „bruschetta“, „pesto“ ir, žinoma, pica be jų būtų neįsivaizduojami. Pica, kokią žinome šiandien, buvo išrasta 1889 m. Neapolyje. Italijos emigrantai ją atsivežė į Ameriką apie šimtmečio sandūrą. Iš ten šis plokščias delikatesas triumfuodamas išplito po visą pasaulį. Šiandien manoma, kad pagrindinė priežastis, dėl kurios pomidorai dabar auginami visame pasaulyje, yra būtent picos sėkmė. Juk be lengvos tešlos pagrindinis ingredientas yra pomidorų padažas. Tačiau pomidorų padažai gali daug daugiau. Pabandykite, pavyzdžiui, skanius Eden kūrinius.
Naudojant Eden pomidorų padažus, akimirksniu galima pagardinti ne tik itališkus patiekalus. Visos septynios rūšys yra vegetariškos, o šešios iš jų – netgi veganiškos. Klasikinis pomidorų padažas Arrabiata įgauna aštrumo, jei į jį įdedama šiek tiek čili. Jo visiška priešingybė – švelnus Ricotta pomidorų padažas, pagamintas iš kreminės karvės pieno rikotos, pomidorų pastos, alyvuogių aliejaus, svogūnų ir baziliko. Abu vaisiniai variantai su daržovėmis arba bazilikais yra subtiliai pagardinti tipiškomis Viduržemio jūros regiono žolelėmis ir prieskoniais, o vegetariškas Bolognese išsiskiria mažais sojos gabalėliais. Tiems, kurie mėgsta patys pagardinti savo picą, Eden picos padažas suteikia puikų pagrindą. Vieno stiklinės picos padažo pakanka vienam kepimo skardiniui. Visiems mažiesiems saldumynų mėgėjams siūlomas ypač švelnus Junior pomidorų padažas Toma Tina, kuris puikiai tinka makaronams, mėsai, daržovėms ar bulvytėms mirkyti. Pasinerkite į saulėje prinokusių pomidorų skonį ir atraskite skanias Eden pomidorų padažų rūšis.
