Allos Hof Granola
Daugelis žmonių savo dieną pradeda su dubenėliu muselių. Avižinių dribsnių ir vaisių derinys laikomas tikra pusryčių klasika. Tačiau museliai, kokius mes juos žinome šiandien, rinkoje yra palyginti neseniai. Tik 1960-ųjų pabaigoje museliai įsitvirtino kaip pusryčių patiekalas. Muesli pirmtakas – košė – jau gali pasigirti kelių šimtmečių istorija. Skirtingai nei muesli, košėje avižiniai dribsniai yra virti. Kai košė pasiekia kreminę konsistenciją, ją galima pagardinti medumi arba cukrumi. Jungtinėje Karalystėje košė iki šiol yra labai paplitusi. Škotijoje jos taip pat pagardinamos druska. Net senovėje daugelio žmonių pirmasis dienos valgis buvo dubenėlis košės. Tai nestebina, nes be grūdų nebūtų buvę nė vienos iš didžiųjų senovės kultūrų.
Kol žmonės klajojo iš vienos vietos į kitą kaip klajokliai, jiems teko gyventi iš to, ką rasdavo. Tik žemės dirbimas leido mūsų protėviams įsikurti vienoje vietoje. Užauginę pakankamai grūdų, jie galėjo juos sandėliuoti ir taip turėti pakankamai maisto žiemai. Dėl pagerėjusio maisto aprūpinimo gyventojų skaičius augo ir ėmė atsirasti miestai. Pirmieji didmiesčių gyventojai buvo šumerai – žmonės iš pietinės Mesopotamijos. Jie jau 3000 metų prieš Kristų žinojo, kaip dirbamą žemę drėkinti dirbtiniu būdu. Net ir tuo metu jie negalėjo užauginti visų reikalingų grūdų artimiausioje apylinkėje ir turėjo pasikliauti tiekimu iš kitų šalies dalių. Per tūkstantmečius šis principas išliko nepakitęs. Tuo tarpu kai kuriose šalies dalyse kildavo didmiesčiai, kaimo regionuose buvo auginami grūdai. Ypač skurdesnė gyventojų dalis buvo priklausoma nuo grūdų. Industrializacijos laikotarpiu didieji miestai išsiplėtė į metropolines zonas. Siekiant užtikrinti ilgesnį saugojimo laiką, buvo pašalinti daigai ir grūdų išoriniai sluoksniai. Efektyvus perdirbimas turėjo dar vieną privalumą: dabar baltuosius miltus buvo galima pagaminti žymiai pigiau. Dėl brangios ir sudėtingos gamybos jie ilgą laiką buvo skirti tik turtingiesiems ir įtakingiesiems. Kadangi paprasti piliečiai ir amatininkai teikė pirmenybę baltiesiems miltams, neskaldytų grūdų suvartojimas smarkiai sumažėjo.
XX a. pradžioje jaunas gydytojas Maksimilianas Oskaras Bircheris-Benneris intensyviai domėjosi mityba ir civilizacijos ligomis. Jis bandė įtikinti savo sanatorijos pacientus maitintis subalansuotai. Šiam tikslui jis sukūrė patiekalą iš mirkytų avižinių dribsnių su obuoliais, riešutais, citrinų sultimis ir saldintu kondensuotu pienu. Šis „muesli“ buvo patiekiamas vakarienei ir sulaukė pacientų pripažinimo. Tačiau praėjo dar pusė amžiaus, kol muesli galėjo įsitvirtinti šalia duonos, bandelių ir košės. Viena iš priežasčių, be abejo, buvo ta, kad neskaldyti grūdai buvo žinomi tik kaip gyvulių pašaras. Muesli išpopuliarėjo tik apie 1968 m. Kaip alternatyva buržuaziniams pusryčiams su dešrelėmis, duona ar uogienės bandelėmis, muesli tapo protestu prieš vyraujančią tvarką. Šiandien muslis yra pusryčių pasirinkimas visai šeimai. Tačiau vaikai dažnai teikia pirmenybę traškiems kukurūzų dribsniams, o ne musliui. Bet kas sako, kad muslis turi būti minkštas ir košėtas?
Allos savo produktu Hof Granola parodo, kad yra ir kitas būdas: natūralūs grūdų dribsniai, vertingos sėklos ir dribsniai, aptepti trupučiu agavos sirupo, Allos kepami tol, kol tampa traškūs ir auksinės rudos spalvos. Allos Hof Granola siūloma įvairiais skaniais skoniais. Berry Granola – tai avižų dribsnių mišinys su džiovintomis gervuogėmis, braškėmis ir avietėmis. Ir, žinoma, yra ir šokoladinis variantas: Allos Hof Granola Chocolate derina traškų skrudintą muslį su šokoladu ir kakava. Kai maži tamsaus šokolado gabaliukai plūduriuoja dubenyje su pienu ar sojų gėrimu, jūsų rytas bus džiaugsmingas. Švelniai skrudinta Allos Hof Granola suteikia papildomą traškumo įvairovę ant pusryčių stalo. Bon appétit.
