Sommer ekologiški džiūvėsiai
Europos orai pasižymi trimis klimato zonomis: vėsia subpoline zona šiaurėje, vidutinio klimato zona ir karštomis pietinėmis subtropikomis. Klimatiniai skirtumai keičia ne tik gyventojų mentalitetą, bet net ir iškeptų duonos kepalų spalvą. Kuo žemesnė temperatūra, tuo tamsesnė tampa duona. Atvirkščiai, šviesios spalvos duoną dažniau galima rasti šiltesnio klimato vietovėse. Šiaurės ir Vidurio Europoje, kur žiemos šaltos, vyrauja mišri rugių duona. Tuo tarpu į pietus nuo Alpių ant stalo beveik išimtinai patiekiama balta duona. Balta duona yra daug puri nei jos tamsioji giminaitė, todėl geriau dera prie lengvos Viduržemio jūros regiono virtuvės. Ypač populiarios yra itališkos duonos rūšys, tokios kaip „ciabatta“, „grissini“ ar picos duona. Tačiau Italija taip pat yra tokios baltos duonos, kurios nesusietumėte su Viduržemio jūros regiono virtuve, tėvynė: būtent džiūvėsiai.
Pavadinimu „panis frixus“ džiūvėsiai buvo žinomi jau senovės Romoje. Ten ji daugiausia buvo naudojama kaip romėnų legionų žygio racionas. Dvigubas kepimas padarė šią ypatingą duoną labai patvarią ir, svarbiausia, labai lengvą. Legionieriams, kurie ilgų žygių metu didžiąją dalį savo įrangos ir atsargų turėjo nešti patys, tai buvo didžiulis privalumas. Įsikūrę stovykloje, kietos duonos riekelės prieš valgant dažnai būdavo mirkomos vandenyje. Taip džiūvėsiai galėjo būti suvalgyti greičiau.
Visame Viduržemio jūros regione romėnai nutiesti gerai išvystytą kelių tinklą. Imperijos klestėjimo laikotarpiu buvo galima saugiai keliauti nuo Egipto iki Britanijos. Net viduramžiais tie keliai vis dar buvo pravažiuojami. Tačiau šiuo neramiu laikotarpiu kelionės buvo visai nebe saugios. Kartu su noru keliauti išnyko ir džiūvėsiai. Jie sugrįžo tik po to, kai buvo atrastas Naujasis pasaulis. Ilgoms jūrų kelionėms reikėjo pakankamai atsargų. Džiūvėsiai tam puikiai tiko. Netrukus juos buvo galima rasti visuose Europos uostuose, o šiek tiek vėliau – net Amerikoje ir Australijoje. Didžiųjų burlaivių įguloms džiūvėsiai buvo gyvybiškai svarbūs. Tuo tarpu krante intensyviai iškepta duona tapo populiariu aukštuomenės užkandžiu. Karališkieji dvarai Vienoje, Sankt Peterburge ar Konstantinopolyje užsisakydavo iš Vokietijos labai paklausų Zweygeback (senovinis vokiečių žodis, reiškiantis Zwieback, t. y. džiūvėsiai). Jie buvo patiekiami karališkajam dvarui ant mažų porcelianinių lėkščių kartu su arbata. Net Gėtė buvo džiūvėsėlių gerbėjas. Kai poezijos princas darydavo pertrauką rašydamas, jam patikdavo įmerkti džiūvėsėlio gabalėlį į karštą šokoladą.
Šiandien kiekvienas vaikas žino, kas yra džiūvėsėliai. Daugeliui kūdikių džiūvėsėliai yra pirmasis duonos gabalėlis, kurį jie gali kramtyti. Kai vaikai paauga ir mėgsta užkandžiauti, džiūvėsiai tampa puikia alternatyva sausainiams. Net esant skrandžio problemoms ar praradus apetitą, džiūvėsiai yra pirmasis pasirinkimas. Džiūvėsiai – tai amžinas užkandis, mėgstamas tiek jaunų, tiek vyresnių žmonių. Su saldžiu užtepu ar tiesiog su puodeliu arbatos – džiūvėsiai visada yra puikus pasirinkimas! Tai patvirtina ir traškūs, skanūs ekologiški džiūvėsiai iš Sommer džiūvėsių gamyklos, esančios Neu-Anspache, pietinėje Heseno Hochtaunuskreis apygardoje. Ekologiški speltos mini džiūvėsiai su rozmarinu ir pirmojo spaudimo alyvuogių aliejumi puikiai tinka šiltoms vasaros vakarams su vyno taure terasoje. Viduržemio jūros regiono stiliaus mini džiūvėsiai taip pat puikiai tinka prie alyvuogių, fetos sūrio ar kumpio. Sommer ekologiški džiūvėsiai iš speltos, speltos su sviestu, dvigrūdžių kviečių ir neskaldytų kviečių rūšių yra traškūs klasikiniai gaminiai. Jie ne tik puikiai tinka su sviestu, uogiene ar šokoladiniu kremu, bet ir valgyti vieni yra tikras malonumas.
