Landgarten užkandžiai
Nuo XX a. pabaigos vis daugiau žmonių renkasi vegetarišką arba veganišką mitybą. Todėl augalinės gyvūninių produktų alternatyvos yra paklausios labiau nei bet kada anksčiau. Tikra mėsos neturinčios virtuvės klasika yra sojos pupelės. Būtent šiam baltymų turtingam universalui turime dėkoti už tofu, miso ar mėsos pakaitalą Yuba ir kt. Azijoje sojos pupelės auginamos jau tūkstančius metų. Tuo tarpu iki XIX a. europiečiai šį augalą galėjo pamatyti tik botanikos sodų šiltnamiuose. Šiaurės Kinijoje sojos pupelės auginamos jau daugiau nei 3 000 metų. Daugelis tyrinėtojų netgi mano, kad šis augalas buvo auginamas dar anksčiau. Kinijoje šios baltymų turinčios pupelės visada buvo labai gerbiamos. Kartu su miežiais, soromis, ryžiais ir kviečiais sojos pupelės ten priskiriamos prie penkių šventųjų augalų. Kiekvieną pavasarį sojos pupeles išsėdavo pats imperatorius per iškilmingą ceremoniją. Senovės Kinijoje imperatorius buvo laikomas dangaus pasiuntiniu. Viena iš svarbiausių jo užduočių buvo susisiekti su dievais ir prašyti gero derliaus. Prastas derlius galėjo reikšti, kad imperatorius prarado dangaus palankumą. Be šio teisėtumo buvo galima tikėtis riaušių ir sukilimų. Todėl Kinijos imperatoriai netrukus ėmė investuoti į pažangesnius žemės ūkio metodus. Nuo to laiko ryžiai ir sojos pupelės buvo auginami beveik visuose tinkamuose „Vidurinės karalystės“ dirvožemiuose.
Taip pat Japonijoje sojos pupelės yra vienas iš nepakeičiamų pagrindinių maisto produktų. Viena iš priežasčių, lėmusių jų populiarumą Japonijos salose, buvo visų pirma mėsos vartojimo draudimas. Jau 675 m. imperatorius Temmu uždraudė vartoti daugumą mėsos rūšių. Jis šį sprendimą pagrindė budizmo taisyklėmis, kurios tuo metu plito Japonijoje. Vėlesniais amžiais keli imperatoriai paskelbė panašius draudimus. Todėl mėsa ir šiandien japonų virtuvėje vis dar užima palyginti nedidelę dalį. Tačiau tuo labiau gausu receptų su tofu ar seitanu. Kadangi europiečiams iki XVII a. pabaigos nebuvo leidžiama įplaukti į Japoniją, jie galėjo išsilaipinti tik ypač atokiose uostuose. Tuo metu Japoniją valdė ne imperatorius, o šogunas – karžygių bajorų vadovas. Siekdami užkirsti kelią užsienio įtakai, jie sistemingai izoliavo savo karalystę nuo išorinio pasaulio. Todėl europiečiai nepastebėjo, kaip skaniai galima panaudoti sojos pupeles. Tikriausiai tai yra viena iš priežasčių, kodėl Europoje iki XIX a. nebuvo bandoma auginti sojos dideliu mastu.
Šiandien sojos produktai yra plačiai prieinami. Juk su tofu galima ne tik pagardinti tipiškus azijietiškus patiekalus, bet ir salotas ar sotias sriubas. Žmonės, netoleruojantys laktozės, arba veganai vartoja sojos pieną vietoj karvės pieno. O dabar sojos pupelės netgi tampa pokalbių tema dėl traškių užkandžių. Austrijos prekės ženklas Landgarten savo užkandžiais siūlo traškią įvairovę kiekvienam skoniui. Rūšys Spicy Ekologiški Cashews ir Spicy Ekologiški Almonds sudėtyje turi traškiai skrudintas sėklas, apgaubtas aukščiausios kokybės sojos padažu. Aukščiausios klasės kulinarinis malonumas! Tiems, kurie nori paragauti skrudintų sojos pupelių, patiks Ekologiškas Soy Snack. Pagardintas jūros druska, jis taps jūsų kito filmų vakaro žvaigžde. Aštrus „Ekologiškas sojos snack“ derina aromatingus skrudintų pupelių kvapus su azijietišku pikantišku „tamari“ padažu. Dar daugiau įvairovės suteikia Ekologiškas Snack Mix: mišinyje yra šiek tiek pasūdyti sojos pupelės, skrudintos saulėgrąžų sėklos ir moliūgų sėklos. Visi Landgarten užkandžiai pateikiami patogiuose maišeliuose, yra veganiški ir be glitimo. Nesvarbu, ar keliaujate, ar norite pasikrauti energijos popietę, ar tiesiog norite užbaigti dieną: sunku atsispirti aštriems ir pikantiškiems Landgarten užkandžiams.
