Allos ekologiški amaranto musliai

Šiandien daugeliui žmonių pseudogrūdai yra įprasta įvairios ir sąmoningos mitybos dalis. Tačiau kuo iš tikrųjų amarantas ir panašūs augalai skiriasi nuo tikrųjų grūdų? Visi „tikrieji grūdai“, tokie kaip kviečiai, rugiai, miežiai, soros ar ryžiai, priklauso botaninei saldžiųjų žolių šeimai (Poaceae). Tuo tarpu pseudogrūdai – amarantas ir kinoa – yra šakotųjų žolių augalai. Grikiai taip pat nėra saldžiosios žolės, o priklauso raudonėlių šeimai, o čija – lūpinių šeimai. Nepaisant botaninių skirtumų, pseudogrūdų grūdai paprastai gali būti apdorojami taip pat kaip ir tikrųjų grūdų grūdai. Didžiausias skirtumas yra tas, kad pseudogrūdai neturi glitimo. Kadangi jie neturi savybės iškepti savarankiškai, grynos formos jų negalima perdirbti į duoną.
Grūdų ir pseudogrūdų istorijoje yra daug įdomių paralelių. Grūdų auginimas prasidėjo Artimuosiuose Rytuose prieš daugiau nei 10 000 metų. Per ateinančius tūkstantmečius ji iš ten išplito po Aziją, Afriką ir Europą. Kiekviename iš šių trijų žemynų grūdai greitai tapo nepakeičiamu pagrindiniu maisto produktu. Centrinėje Amerikoje vyko panašus procesas – tačiau su pseudogrūdais, pirmiausia su amarantu. Dabartinėje Meksikoje amarantas buvo auginamas jau maždaug prieš 9 000 metų. Be jo auksinių grūdų, tokios išsivysčiusios Mezoamerikos civilizacijos kaip majai ir actekai niekada nebūtų galėjusios pamaitinti savo didžiųjų miestų gyventojų. Mokslininkai mano, kad actekų imperijoje per metus buvo nuimama iki 20 000 tonų „huaútli“ (amaranto). „Huaútli“ actekai ir kaimyninės tautos labai vertino. Jų akimis amarantas buvo ne tik maistas; manoma, kad jis turėjo gydomųjų savybių ir prailgino gyvenimą. Net aukojimo apeigose, skirtose saulės dievui pagerbti, amaranto grūdai vaidino svarbų vaidmenį.

XVI a. ispanams užkariavus actekų imperiją, užkariautojai ne tik uždraudė vietinių gyventojų kultūrą, bet ir jų religines šventes, netgi amaranto auginimą. Net už šio pseudogrūdų turėjimą grėsė mirties bausmė. Taigi per kelerius metus šie vertingi grūdai nugrimzdo į užmarštį. Tik XX a. botanikai juos iš naujo atrado augančius laukinėmis formomis. Amarantą tyrinėję mokslininkai greitai suprato, kad turi reikalų su nedidele sensacija. Mat amaranto grūdai buvo ne tik be glitimo, bet ir turėjo geležies, baltymų bei daug kitų svarbių maistinių medžiagų.

1982 m., praėjus aštuoniems metams po Allos įkūrimo, ekologiškų produktų pionierius Walteris Langas atvežė šiuos actekų grūdus į Vokietiją. Nuo tada neįmanoma įsivaizduoti Allos asortimento be jų. Žinoma, legendiniai amaranto musliai yra klasika par excellence. Kiekvienoje rūšyje yra išpūsto amaranto ir – priklausomai nuo rūšies – ji pagardinta uogomis, riešutais ir kitais skaniais ingredientais.

„Amaranto muslis su vaisiais“, kuriame yra razinų, datulių, obuolių gabaliukų, abrikosų ir šiek tiek medaus, yra tikras geros savijautos muslis, o Allos „Amaranto muslis su uogomis“, kuriame yra gervuogių, braškių ir rūgščių vyšnių, palepina gomurį nuostabia vasariška nata. Amaranth Muesli Protein sojos dribsniai suteikia papildomą baltymų porciją, o supjaustyti migdolai ir skrudinti lazdyno riešutai užtikrina traškų malonumą. Smulkūs tamsaus šokolado dribsniai ir maži tamsaus šokolado gabaliukai paverčia Amaranth Chocolate Muesli nepakartojamai šokoladiniu pusryčių akcentu tiek dideliems, tiek mažiems gurmanams. Kadangi amaranto skonis puikiai dera su traškiais riešutais, Amaranth Muesli Nut sudėtyje yra trijų rūšių riešutų: lazdyno riešutų, migdolų ir anakardžių. Muesli mėgėjams, mėgstantiems gaminti patys, Allos Amaranth Muesli Classic siūlo tvirtą pagrindą iš avižų ir soros pilno grūdo dribsnių, išpūsto amaranto, linų sėklų, sezamo, grikių ir medaus. Su Allos amaranto musli galite pradėti dieną kupini energijos arba pasikrauti jėgų pertraukos metu.