TerraSana riešutų pastos
Nuo seniausių laikų žmogus svajojo paversti paprastus metalus, pavyzdžiui, šviną, į auksą. Mintis, kad nebereikėtų dirbti dėl aukso, o jį būtų galima tiesiog pačiam susikurti, tūkstančius metų įkvėpė rašytojus. Tačiau buvo ir profesinė grupė, kuri rimtai bandė šią idėją įgyvendinti praktikoje: alchemikai. Alchemija atsirado Egipte I a. kaip gamtos filosofijos šaka. Ji turėjo du pagrindinius tikslus: pirma, vadinamąją transmutaciją – paprastų metalų pavertimą auksu arba bent jau sidabru. Be to, alchemikas savo darbu taip pat siekė pasiekti sielos tobulumą. Taigi alchemijoje buvo sujungti gamtos mokslai ir dvasiniai aspektai. Daugelį šimtmečių alchemijos knygos buvo skirtos tik Rytų pasaulio mokslininkams. Tik viduramžių pabaigoje, kai arabų knygos buvo išverstos į lotynų kalbą, jos tapo prieinamos Europoje – tačiau tik slapta. Dauguma alchemikų savo meną praktikuodavo slapta. Savo žinias jie dažnai perduodavo tik žodžiu atrinktiems mokiniams. O jei turėdavo ką nors užrašyti, naudodavo simbolius ir kodinius žodžius, kuriuos iššifruoti galėdavo tik jie patys.
Dėl savo slaptumo alchemikai sulaukdavo kritiškų daugelio amžininkų žvilgsnių. Buvo sakoma, kad jie užsiima juodąja magija ir, pavyzdžiui, bando sukurti dirbtinius gyvus padarus. Kad netaptų inkvizicijos taikiniu, daugelis alchemikų dieną dirbo vaistininkais, stiklo pūtėjais ir dekoratyviniais kalviais. Naktimis jie eksperimentuodavo rūsiuose arba palėpėse. Jei kuriam iš jų iš tiesų pavykdavo iš švino pagaminti auksą, jis savo paslaptį laikydavo sau. XVIII amžiuje alchemikai galiausiai susiskaldė. Vieni įstojo į universitetus ir tapo, pavyzdžiui, chemikais, kiti susibūrė į ezoterines slaptas draugijas.
Šiandien šiuolaikinė mokslas perėmė senovės alchemikų palikimą. 2012 m. Bavarijos geologijos departamento mokslininkams pavyko pagaminti deimantą iš žemės riešutų sviesto. Paprastai deimantai susidaro giliai po žemės paviršiumi, esant temperatūrai, viršijančiai 2 200 laipsnių Celsijaus. Ten vyraujantis slėgis yra 1,3 milijono kartų didesnis nei atmosferoje ir verčia atomus persitvarkyti. Taip iš anglies susidaro deimantai. Žemės riešutų sviestas ar riebių riešutų tyrės taip pat turi daug anglies. Mokslininkams iš žemės riešutų sviesto pašalinus vandenį, jiems beliko tik likusią masę pakankamai suspausti. Išsiskiriantis vandenilis sukėlė nedidelius sprogimus, tačiau galiausiai mokslininkai gavo tikrą deimantą. Ar kiekvienas, turintis namuose stiklainį žemės riešutų sviesto, yra potencialus milijonierius? Deja, ne. Mat mokslininkams prireikė kelių savaičių, kad pagamintų vos 3 mm skersmens deimantą. Be to, optiniu požiūriu šviesiai rudos spalvos žemės riešutų deimantas negali prilygti savo ryškiai spindinčioms giminaitėms. Tačiau net jei juvelyrai juo nesidomi, bet kuris alchemikas pavydėtų iki žaliavimo.
Žemės riešutų kremas puikiai tinka ne tik brangakmeniams gaminti, bet ir tepti ant duonos ar naudoti ruošiant maistą. Su skaniais TerraSana veganiškais užtepais tiek maži, tiek dideli saldumynų mėgėjai vienodai pamėgs šį skonį. Riešutų ir kreminį malonumą suteikia TerraSana ekologiškas žemės riešutų kremas, kurį galima valgyti gryną ant duonos arba naudoti ruošiant azijietiškus patiekalus. Kremas, pagamintas iš 100 % skaniai skrudintų žemės riešutų, siūlomas tiek glotnios, tiek gabaliukais konsistencijos variantais, kiekvienas – mažame 250 g ir dideliame 500 g stikliniame inde. Tie, kurie teikia pirmenybę migdolams, gali rinktis iš ekologiško migdolų sviesto, pagaminto iš skrudintų migdolų, arba ekologiško baltojo migdolų sviesto iš blanširuotų migdolų. Abu variantai 250 g stiklainiuose puikiai tinka tepti ant duonos ir kūrybingų patiekalų veganiškam pagardinimui. Tačiau jie taip pat suteikia savitą akcentą pikantiškiems padažams. TerraSana veganiškiems užtepams naudojami tik geriausi ingredientai iš sertifikuoto ekologinio žemės ūkio. Universalūs ir kremiškai skanūs. Jūs būsite maloniai nustebinti.
