Tartex ekologiškos užtepos vakarienei
Šiandien sunku įsivaizduoti, bet iki XIX amžiaus Bavarijoje visą vasarą alus nebuvo gaminamas. Mat tuomet daugiausia buvo geriamas apatinės fermentacijos alus, kurio fermentacija turėjo vykti esant 4–8 laipsnių temperatūrai. Karšti katilai vasaros metu dažnai sukeldavo pražūtingus gaisrus alaus daryklose. Nuo 1539 m. alaus darymo įstatymu, kaip atsargumo priemonė, buvo uždrausta virti alų nuo balandžio 23 d. iki rugsėjo 29 d. Kad šiuo laikotarpiu gyventojai neliktų be alaus, reikėjo sukaupti didelius alaus atsargų kiekius. Todėl kovo ir balandžio mėnesiais alus buvo viriamas ypač stiprus, kad išsilaikytų iki vasaros. Kadangi šis „kovo alus“ nebuvo pasterizuotas, aukštesnėje temperatūroje jis galėjo greitai sugedti. Norėdami jį tiekti ir vasarą, aludariai turėjo sugalvoti sprendimą, nes pramoninių aušinimo sistemų dar nebuvo. Taigi alaus daryklos pradėjo saugoti brangų gintarinį nektarą giliuose alaus rūsiuose. Miunchene šie rūsiukai, be kita ko, buvo įrengti Isaro upės krantuose. Dėl aukšto gruntinio vandens lygio čia nebuvo galima kasti taip giliai, kaip įprasta. Norint dar labiau sumažinti rūsio temperatūrą, upės krantų dirvožemį uždengdavo žvyru ir sodindavo kaštonus. Jų negilūs šakniastiebiai nepadarė žalos rūsių skliautams, o dideli lapai suteikė pakankamą pavėsį.
Netrukus pirmieji aludariai ėmė statyti suolus po kaštainiais ir ten pat pilti alų: taip gimė alaus sodas. Šios pavėsingos alaus gėrimo vietos netrukus tapo viena iš mėgstamiausių lankytinų vietų Miunchene. Tačiau ne visi dalijosi entuziazmu dėl alaus sodų. Keletas Miuncheno smuklių savininkų bijojo, kad saulėtomis dienomis klientai pereis pas konkurentus, ir skundėsi karaliui dėl aludarių. Vis dėlto 1812 m. karalius Maksas I leido Miuncheno alaus darykloms virš savo alaus rūsių pilti alų Minuto (tik į stiklinę) ir duoti duonos. Tačiau kitų maisto produktų ir gėrimų pardavimas tebebuvo griežtai draudžiamas. Todėl alaus sodų lankytojai tiesiog atsinešdavo savo maistą. Ši tradicija išliko iki šiol Aukštutinėje Bavarijoje bei Aukštutinėje ir Vidurinėje Frankonijoje. Tačiau Brotzeit (lengvas užkandis) jokiu būdu neapsiriboja tik alaus sodais ar Bavarija. Šis pikantiškas užkandis yra toks pat neatsiejama vokiečių kultūros dalis, kaip ir popietinė arbata Anglijoje. Jį sudaro kelios duonos riekelės, paprastai su kumpiu, sūriu, dešra, galvijų galva ir pan. Šis užkandis dažniausiai yra gana paprastas, tačiau puikiai numalšina alkį. Nesvarbu, ar keliaujate pėsčiomis, ar esate darbe, ar darote pertrauką – visada yra laiko lengvam užkandžiui.
Jei nenorite valgyti gyvūninės kilmės produktų, tai nereiškia, kad turite apsieiti be Abendbrotaufstrich. Tartex veganiški vakarienės užtepai yra tokie pat sotūs ir skanūs kaip geriausi mėsos užtepai. Aukštos kokybės augaliniai ingredientai, tokie kaip pomidorai, paprika ar saulėgrąžų sėklos, yra šių skanių užtepų pagrindas. Šie užtepai bus nepakartojami ne tik veganams. Tiems, kurie mėgsta Viduržemio jūros regiono ir sotų skonį, labai patiks ekologiškas Cherry Tomato Rocket Spread užtepas. Skanūs pomidorai ir švelniai kartokas rukolos prieskonis sudaro ypač skanų derinį. Ekologiškas pomidorų ir alyvuogių užtepimas taip pat turi žavų Viduržemio jūros regiono akcentą. Atrinktos žalios ir juodos alyvuogės suteikia šiam daržovių užtepimui nepakartojamą skonį. Tai tikras malonumas, ypač ant tamsios viso grūdo duonos.
Tuo tarpu ekologiškas „Paprikų trio“ užtepimas akcentuoja vietinius ingredientus. Raudonos, geltonos ir žalios paprikos kartu su pomidorais užtikrina klasikinį daržovių malonumą. O ekologiškas „Aštrus pomidorų“ užtepimas turi viską: pomidorai, paprikos, alyvuogių aliejus ir šiek tiek čili suteikia reikiamą pikantiškumą, kad palepintų visas jūsų skonio receptorius. Šis užtepimas ilgai stiklainyje neišsilaikys, bet jo skonis ilgam įstrigs atmintyje. Tartex ekologiški vakarienės užtepimai – tarsi apsilankymas ūkininkų turguje, tik su užsukamu dangteliu.
