Sonnentor ekologiška imbiero arbata
Kai istorikai kalba apie Marką Polą, jiems prireikia daug laiko. Juk XIII amžiuje šis keliautojas perkeliaudavo beveik visą Azijos žemyną. Prekybininko sūnų į tolimus kraštus vedė ne troškimas patirti nuotykių, o Rytų gerovės pažadas. Markas Polas buvo 17 metų, kai 1271 m. Venecijoje pradėjo savo kelionę. Tik sulaukęs 41 metų, jis turėjo vėl sugrįžti į šį lagūnos miestą. Dar ir šiandien Marko Polo „Pasaulio stebuklų knyga“ laikoma vertingiausiu ir išsamiausiu šaltiniu apie senovės Kiniją. Marko Polo pasakojimai pakeitė europiečių požiūrį į milžinišką imperiją Tolimuosiuose Rytuose. Kubilai Chano imperijos teritorija apėmė Kiniją, Mongoliją, Persiją, Centrinę Aziją ir didžiąją dalį pietų Rusijos, todėl ji buvo didžiausia imperija pasaulio istorijoje. Iki Marko Polo pasakojimų katalikiškoji Europa buvo įsitikinusi savo pranašumu. Staiga paaiškėjo, kad be krikščionybės turėtų būti dar viena lygiai taip pat aukštai išsivysčiusi kultūra. Marko Polo aprašyti dalykai buvo tokie neįtikėtini, kad daugelis jo amžininkų abejojo jų tikrumu. Pasakojama, kad kinai iš žemės galėjo iškasti juodus akmenis, kurie vėliau ilgai degė. Net tai, kad popieriniai pinigai buvo įtvirtinti kaip bendra mokėjimo priemonė, atrodė neįtikima. Tačiau didžiausias melo viršūnė buvo teiginys, kad Kinijoje esą yra miestų, kuriuose gyvena daugiau nei milijonas gyventojų. Venecijai, turinčiai 100 000 gyventojų ir laikomai vienu iš spalvingiausių bei didžiausių Europos miestų, tai buvo beveik įžeidimas. Tačiau buvo keletas protingų žmonių, kurie intensyviai nagrinėjo tuos įrašus. Jūrininkai, tokie kaip Kristupas Kolumbas ir Vaskas da Gama, pasinaudojo Marko Polo išsamiais žemėlapiais ir regionų ypatybių aprašymais bei juos panaudojo kaip pagrindą savo atradimams. Kai Markas Polo, praėjus 24 metams po išvykimo, sugrįžo į Veneciją, jis buvo daugiau nei turtingas. Be rubinų, smaragdų ir deimantų, savo bagaže jis taip pat atsivežė įvairių prieskonių.
Vienas iš labiausiai gerbiamų prieskonių senovės Kinijoje buvo imbieras. Jo didelė vertė grindžiama legendinio priešistorinio imperatoriaus Šenongo užrašais, kuris prieš 5 000 metų tyrinėjo įvairių augalų gydomąsias savybes. Šenongas vaistinius augalus suskirstė į tris klases: tarnų žolės, ministrų žolės ir karaliaus žolės. Tarnų žolės buvo nuodingi vaistiniai augalai, kurie mažomis dozėmis turėjo gydomąjį poveikį. Ministrų žolės buvo vaistiniai augalai, kurie, nors ir nebuvo toksiški, negalėjo būti vartojami neribotą laiką. Aukščiausia „karališkųjų žolelių“ klasė buvo skirta vaistiniams augalams, kuriuos galima vartoti neribotą laiką be šalutinių poveikių. „Karališkųjų žolelių“ paskirtis buvo ligų prevencija. Vienas iš vertingiausių „karališkosios“ klasės augalų buvo imbieras. Šio aštraus gumbinio prieskonio sudedamąsias dalis kinų gydytojai naudojo kaip universalią priemonę įvairiems simptomams gydyti. Nors imbieras buvo žinomas ir ankstyvųjų viduramžių Europoje, vienuolių vaistinėse šis sudžiūvęs gumbas gyveno nereikšmingą, šešėlinį gyvenimą. Markas Polas buvo vienas iš pirmųjų europiečių, pamatusių šį augalą jo natūralioje būsenoje ir galėjusių išsamiai aprašyti jo botanines savybes. Imbieras iki šiol yra svarbi ajurvedinės medicinos ir tradicinės kinų medicinos dalis. Abiejose sistemose skiriama šviežias ir džiovintas imbieras. Pasak jų, šviežias imbieras šildo išoriškai, o džiovintas – iš vidaus. Vokietijoje tik 1997 m. šis keistas gumbas pagaliau buvo įtrauktas į Vokietijos farmakopėją. Ten jo poveikis aprašytas skyriuose apie virškinimo sutrikimus ir kelionės ligą.
Sonnentor siūlo imbierą kaip gryną prieskoninę arbatą ir kartu su skaniais žolelių mišiniais. Pavyzdžiui, „Imbiero energijos arbata“ su kalendromis, galangalu, kardamonu ir muskato riešutu. Skonis iš pradžių yra švelniai saldus, o vėliau pereina į intensyviai aštrų, aitrų poskonį, kuris su kiekvienu gurkšniu tampa vis stipresnis. Jei mėgstate subtilų citrinų aromatą su aštriais atspalviais, Sonnentor imbierinė citrinų arbata – kaip tik jums. Vaisinė, šviežia citrinų nata pereina į intensyvų aštrumą. Pabaigoje jaučiamas malonus imbiero šilumas su saldžiais atspalviais. Žiemą Sonnentor imbierinės arbatos ypač gerai dera su meduoliais ir Kalėdų sausainiais. Vasaros karščiui įveikti jas geriausia gerti kaip gaivinantį šaltą gėrimą su lašeliu citrinos sulčių ir keliais šviežiais mėtų lapeliais. Mėgaukitės raminančiu Sonnentor imbierinių arbatų šilumu ir aštriu poskoniu bei pajuskite malonų palengvėjimą po sotaus valgio.
