Naturata ekologiškos traškios duonelės
Japonijoje kelias į turtus ir gerovę jau šimtmečius veda per grikių makaronus. Kiekvienas, kuris Naujųjų metų išvakarėse suvalgo visą dubenėlį Toshikoshi Soba iki paskutinio kąsnio, gali tikėtis finansinės sėkmės naujaisiais metais. Šis paprotys užfiksuotas dar nuo XIII a. Kamakuros laikotarpio. Tuo metu šventyklų kunigai ir turtingi valdovai metų sandūroje žmonėms dalydavo grikių sriubą. Ryšį tarp grikių ir turto galima atsekti iki to laikotarpio auksakalių ir auksuotojų paplitusių ritualų. Vėlyvuosiuose viduramžiuose aukso lapai būdavo išmušami iki ypatingo plonumo, todėl kiekvienas menkiausias likutis buvo vertingas. Siekiant išvengti, kad smulkiose įdubose ir nelygiuose paviršiuose neliktų aukso dulkių, ant ką tik paauksuotų raižinių ir skulptūrų būdavo pūstami grikių miltai. Smulkūs miltai sugebėdavo sugerti aukso daleles nepažeisdami auksavimo. Nuo tada Japonijoje iš grikių pagaminti „soba“ makaronai laikomi laimės talismanais ir pinigų traukikliais.
Priešingai nei galima spręsti iš pavadinimo, grikiai neturi nieko bendro su kviečiais. Kadangi trikampės riešutėlės išvaizda primena bukmedžio riešutus, tačiau gali būti naudojamos kaip kviečių grūdai, šis augalas vis dėlto jau daugiau nei 500 metų žinomas šiuo pavadinimu. Botaniniu požiūriu grikiai nėra grūdai, o priklauso raudonėlių šeimai ir yra artimesni rabarbarams bei rūgštynėms nei kviečiams, rugiams ar speltai. Centrinėje Azijoje grikiai auginami jau daugiau nei 4 500 metų. Tačiau į Vidurio Europą jie pateko tik vėlyvuoju viduramžių laikotarpiu. Jos atsiradimas XIV a. sutapo su laikotarpiu, kurį ženklino prasti derliai, badas, karai ir maras. Tuo metu vargstančiai kaimo gyventojų daliai šis nereiklus augalas atrodė kaip dangaus dovana. Grikiai taip pat augo skurdžiose, smėlingose dirvose, kuriose kviečiai ir rugiai duodavo menką derlių. Ji buvo nereikli dirvožemiui, beveik nereikalavo tręšimo ir galėjo būti nuimta vos po 10–12 savaičių nuo sėjos. Todėl daugelyje regionų grikiai greitai tapo nepakeičiamu pagrindiniu maisto produktu.
Ūkininkai, turėję gyventi pačiomis paprasčiausiomis sąlygomis, buvo dėkingi už galimybę auginti grikius. Tačiau valdovai, kuriems priklausė žemė, į šį naują augalą iš Tolimųjų Rytų žiūrėjo įtariai. Tarp bajorų grikiai buvo smerkiami kaip „pagonų grūdai“; kita vertus, brangus baltasis duonos kepalas, pagamintas iš kviečių, aukštuomenėje buvo laikomas statuso simboliu. Tačiau, kaip ironiška, grikių maistinė vertė yra žymiai didesnė nei kviečių. Juose yra visos devynios būtinos amino rūgštys, mineralai, tokie kaip magnis ir geležis, taip pat įvairūs B grupės vitaminai. Grikių auginimas Vidurio Europoje pasiekė savo aukščiausią tašką XVII ir XVIII amžiais. Vėliau juos palaipsniui išstūmė bulvės. Šis „Naujojo pasaulio“ gumbavaisis taip pat buvo mažai reiklus dirvožemiui, tačiau buvo žymiai derlingesnis. Kartu su bulvėmis, derlingesnės grūdų veislės ir pasikeitę auginimo metodai lėmė, kad grikiai visoje Europoje buvo vis labiau išstumti.
Tai, kad grikiai buvo iš naujo atrasti XX a., daugiausia lėmė sveiko maisto ir ekologiškų produktų parduotuvės. Nuo tada šis pseudogrūdas vis labiau populiarėja. Be didelio maistinių medžiagų kiekio ir riešutų aromato, grikiai turi dar vieną privalumą: jie iš prigimties neturi glitimo. Grikių miltai tradiciškai naudojami blynams, galetėms, vafliams, duonai ir sausainiams gaminti, taip pat padažams tirštinti. Dėl glitimo baltymų trūkumo jie dažnai maišomi su kitais miltais arba naudojami gana plokštiems kepiniams, pavyzdžiui, Naturata grikių ir burokėlių traškiesiems duonos riekelėms. Riešutų ir žemės aromato grikių miltų derinys su saldžiai žemišku burokėlių skoniu suteikia aromatingą įvairovę užkandžiams, vėlyviems pusryčiams ir pietums.
Naturata traškūs duonos riekeliai – tai lengvi, traškūs riekeliai, pagaminti iš augalinės kilmės ingredientų. Receptai apsiriboja vos keliais komponentais. Paprasti miltų mišiniai su ankštiniais, kaštainiais, grikiais ar ryžiais yra skani duonos alternatyva. Traškūs riekeliai puikiai tinka pusryčiams, priešpiečiams ir vakarienei. Jie dera tiek su pikantiškais užtepais, tiek su saldžiais ar augaliniais užtepais, tačiau juos galima valgyti ir paprastus arba patiekti kaip garnyrą prie sriubos ir salotų.
