Davert ekologiškos riešutų užtepos
Kiekvienais metais visame pasaulyje nuimama daugiau nei 50 milijonų tonų žemės riešutų. Botaniniu požiūriu žemės riešutas iš tikrųjų nėra riešutas, o ankštinis augalas. Peru Anduose, kurie laikomi žemės riešutų gimtine, juos jau kramtė prieš daugiau nei 3 500 metų. Jie buvo tokie populiarūs, kad netgi buvo gaminami žemės riešutų formos keramikiniai puodai. Kai XVI a. ispanai ir portugalai užkariavo Pietų Ameriką, jie atsivežė šiuos „mažuosius riešutėlius“ į Europą. Ten jie buvo vadinami „ispaniškais riešutais“. Tačiau, skirtingai nei kakava, žemės riešutai Europoje ilgą laiką išliko beveik nežinomi. Netgi Šiaurės Amerikoje nuo XVII a. auginami žemės riešutai daugiausia buvo naudojami kiaulėms penėti. Kitais atvejais jie buvo laikomi atsargomis karo metu arba vargšų maistu. Savo didžiulį proveržį praėjusiame amžiuje žemės riešutai turi dėkoti vienam žmogui: Džordžui Vašingtonui Karverui.
Karveris gimė vergijoje Misūryje 1864 arba 1865 metais. Tikslios gimimo datos nėra, nes vergų gimimas dažnai nebuvo tinkamai registruojamas. Vaikystėje jis buvo per silpnas dirbti dėl sunkios bronchito formos. Todėl dienomis jis galėjo be priežiūros tyrinėti netoliese esančius miškus ir pievas. Būtent per šias išvykas pažadėjo jo visą gyvenimą trukusi aistra augalų pasauliui. Jau nuo mažens jis įgijo tokią didelę patirtį, kad kaimynystėje buvo žinomas kaip „augalų daktaras“. Panaikinus vergovę, Karveris galėjo lankyti mokyklą. Vėliau jis tapo pirmuoju juodaodžiu, įstojusiu į Ajovos valstybinį koledžą studijuoti botanikos. Tai buvo lemiamas sprendimas, nes jis tapo garsiausiu Amerikos žemės ūkio mokslininku. Jo patarimų prašė trys JAV prezidentai ir net Gandis. Tačiau daugumai amerikiečių jis visų pirma buvo „žemės riešutų žmogus“.
XX a. pradžioje medvilnės auginimas pietinėse valstijose daugelyje vietų išeikvojo dirvožemį. Kadangi laukus taip pat buvo užpuolę medvilnės vabaliukai, daugelis ūkininkų bijojo dėl savo pragyvenimo. Kai Karveris apie tai sužinojo, jis rekomendavo jiems pereiti prie žemės riešutų auginimo, nes jie yra maistingi ir atgaivintų dirvožemį. Kadangi į jo pasiūlymą nebuvo rimtai atsižvelgta, jis surengė banketą įtakingiems verslininkams. Be išimties, buvo patiekiami iš žemės riešutų pagaminti patiekalai. Dėl to pirmieji ūkininkai pradėjo auginti žemės riešutus ir netrukus galėjo džiaugtis gausiais derliais. Bet ką dabar daryti su visais tais žemės riešutais?
Karveris, jautęs atsakomybę už ūkininkus, pasitraukė į savo laboratoriją ir surado begalę žemės riešutais pagrįstų naudojimų. Jis sėkmingai perdirbo žemės riešutus į miltus, klijus, popierių, hidroizoliacijos medžiagas, batų blizginimo priemonę, muilą, skutimosi kremą, odos losjoną, vaistus, saldumynus ir sintetinį marmurą, be kita ko. Per kelis dešimtmečius žemės riešutų auginimas tapo viena iš pagrindinių JAV pramonės šakų, o žemės riešutai – neatsiejama amerikietiškos virtuvės dalis. Daugeliui Peanut Butter Jelly Sandwich (baltos duonos riekelė su žemės riešutų sviestu ir uogiene) netgi yra slaptas JAV nacionalinis patiekalas.
Vokietijos ekologiškų produktų pionierius Davert iš Miunsterlando miesto Ašeburgo savo asortimente turi ne tik skanų žemės riešutų sviestą ir žemės riešutų tyrę, bet ir daugybę kitų ekologiškų riešutinių delikatesų, skirtų tepti ant duonos ir užkandžiams. Davert traškusis žemės riešutų sviestas skanus tiek valgomas atskirai, tiek tepamas ant duonos, taip pat puikiai papildo pikantiškus ir saldžius Azijos virtuvės patiekalus. Skirtingai nuo žemės riešutų sviesto, Davert žemės riešutų tyrė neturi jokių kitų sudedamųjų dalių – ji pagaminta iš 100 % žemės riešutų branduolių. Davert anakardžių užtepale yra smulkiai sumalti skrudinti ekologiški anakardžiai be jokių kitų ingredientų. Rudi ir balti migdolų užtepai gali būti naudojami įvairiais būdais. Jie įkvepia kaip kūrybingas maisto gaminimo ingredientas, taip pat kaip aromatingas įdaras pyragaičiuose ir desertuose arba kaip užtepai.
