Davert ekologiški aliejiniai augalai
Aguonų augalas turi audringą istoriją. Opijinės aguonos buvo auginamos Rytų Viduržemio jūros regione jau neolito laikotarpiu. Dėl didelio riebalų kiekio riešutų skonio ir saldžios aguonų sėklos tuo metu buvo svarbus maisto produktas. Prieš 3 500 metų – tikriausiai Kipre – buvo padarytas reikšmingas atradimas. Jei įbrėžti dar neprinokusią žydinčio aguonų augalo sėklų kapsulę, iš jos išsiskiria pieniškas skystis. Jei jį palikti per naktį išdžiūti, jis virsta žaliaviniu opiumu. Šis atradimas senovės gydytojams buvo tikras proveržis. Pirmą kartą jie turėjo vaistą, galintį malšinti net stiprų skausmą. Daugelis gydymo procedūrų ir operacijų tapo įmanomos tik naudojant opiumą.
Senovėje opijinis aguonas buvo naudojamas ne tik medicininiams tikslams, bet ir kulto apeigoms. Dėl savo svaiginančio poveikio jis vaidino svarbų vaidmenį ypač graikų mitologijoje. Aguonų kapsulė simbolizavo tris dievus: sapnų dievą Morfėją, mirties dievą Tanatą ir nakties deivę Niksę. Romos imperijoje opijaus aguonos buvo skirtos pirmiausia aukštuomenei. Savo ištaigingose šventėse turtingi romėnai ne tik gėrė vyną, bet ir vartojo opiumą. 312 m. pr. m. e. vien Romos mieste buvo apie 800 opiumo vaistinių. Jos parduodavo savo prekes „saldžių tablečių“ pavidalu arba kaip „užmaršties žolelių sultis“. Po Romos imperijos žlugimo bažnyčia uždraudė opiumą, jo neleido vartoti net kaip skausmą malšinančio vaisto. Skirtingai nei Europoje, Rytuose aguonų sultys nebuvo laikomos „velnio dariniu“. Priešingai: arabų gydytojai jį naudojo daugeliui gydymo procedūrų ir net akių operacijoms. XII a. kryžiuočiai pagaliau sugrąžino opiumą į Vakarų Europą. Vėlesniais amžiais opijinis aguonas vėl tapo pagrindine daugelio vaistinių ir narkotinių medžiagų sudėtine dalimi.
Opijaus aguona (Papaver somniferum) tūkstantmečius buvo auginama daugiausia maistui. Be pyragų, štrudelio ir stolleno, aguonų sėklomis buvo pagardinta duona, prekeliukai ir kiti sotūs kepiniai. Indijos virtuvėje sėklos dažnai trumpai skrudinamos, kad sustiprėtų jų aromatas. Jos praturtina daugybę tradicinių kario rūšių. Yra opijinių aguonų su baltomis, juodomis, pilkomis ir mėlynomis sėklomis. Europos virtuvėse ir kepyklose dažniausiai naudojamos pilkos ir mėlynos aguonų sėklos. Neatsižvelgiant į spalvą, aguonų sėklos, kaip ir sezamo ar moliūgų sėklos, priskiriamos aliejinėms sėkloms. Tai augalų sėklos, iš kurių galima gauti maistinį aliejų. Dėl vertingų sudedamųjų dalių jos skaniai papildo salotas, muslius ir daugelį kitų patiekalų.
Davert ekologiškos aliejinės sėklos yra universalios ir praturtina bet kokią virtuvę. Šiek tiek riešutų skonio rudos linų sėklos suteikia išskirtinumo musliui ir kepiniams. Smulkintos linų sėklos ypač tinka kokteiliams, sultims, sriuboms ar padažams. Traškios Davert ekologiškos moliūgų sėklos yra puikus užkandis, bet taip pat tinka sriuboms, salotoms, pesto ar musliui. Salotų mėgėjai gali džiaugtis Davert ekologišku salotų sėklų mišiniu. Subalansuotas mišinys su skaniomis saulėgrąžų sėklomis, tamsiai žaliomis moliūgų sėklomis ir riešutų skonio anakardžių gabaliukais puikiai tinka salotoms, garnyrams ir kūrybingiems patiekalams.
Dėl didelio polinesočiųjų riebalų rūgščių kiekio Davert ekologiškasis aliejinės sėklos yra naudingas priedas įvairiems patiekalams ir skanus užkandis tarp valgymų.
