Allos ekologiški musliai

Šiandien daugeliui žmonių pseudogrūdai yra įvairios mitybos dalis. Bet kuo iš tikrųjų amarantas ir panašūs augalai skiriasi nuo tikrųjų grūdų? Visi „tikrieji“ grūdai, tokie kaip kviečiai, rugiai, miežiai, soros ar ryžiai, priklauso botaninei saldžiųjų žolių šeimai. Tuo tarpu pseudogrūdai – amarantas ir kinoa – priklauso amarantinių šeimai. Grikių taip pat nėra saldžiosios žolės, o yra raudonėlių šeimos augalas, o čija priklauso lūpinių šeimai. Nepaisant botaninių skirtumų, pseudogrūdų grūdai paprastai gali būti apdorojami taip pat kaip ir tikrųjų grūdų grūdai. Pagrindinis skirtumas yra tas, kad pseudogrūduose nėra glitimo. Tai reiškia, kad jie neturi „savarankiško kepimo savybės“ ir negali būti naudojami gryni duonos kepimui. Tačiau, kad amaranto miltai tiktų kepimui, juos galima sumaišyti su kviečių arba rugių miltais.

Javų ir pseudojavų istorijoje yra daug įdomių paralelių. Javų auginimas prasidėjo Artimuosiuose Rytuose prieš daugiau nei 10 000 metų. Per vėlesnius tūkstantmečius jie iš ten išplito po Aziją, Afriką ir Europą. Kiekviename iš šių trijų žemynų grūdai greitai tapo nepakeičiamu pagrindiniu maisto produktu. Taip buvo sudarytos sąlygos atsirasti pirmosioms išsivysčiusioms civilizacijoms. Centrinėje Amerikoje vyko panašus procesas – tik su pseudogrūdais, visų pirma su amarantu. Teritorijoje, kuri dabar yra Meksika, amarantas buvo auginamas jau prieš maždaug 9 000 metų. Vėliau amarantą augino visos išsivysčiusios Mezoamerikos civilizacijos. Be jo auksinių grūdų majai ir actekai niekada nebūtų galėję pamaitinti savo didžiųjų miestų gyventojų. Mokslininkai apskaičiavo, kad actekų imperijoje per metus buvo nuimama iki 20 000 tonų „huaútli“ (amaranto). „Huaútli“ actekai ir jų kaimyninės tautos labai vertino. Kadangi amarantas buvo ne tik maistas, buvo manoma, kad jis turi gydomųjų savybių ir prailgina gyvenimą.

XVI a. actekų imperiją užkariavo ispanai. Atvykėliai iš Europos nedelsdami ėmėsi veiksmų prieš vietinių gyventojų kultūrą. Be religinių švenčių ir tradicinių drabužių, buvo uždrausta ir amaranto auginimas. Net už šio pseudogrūdų turėjimą grėsė mirties bausmė. Per trumpą laiką šie vertingi grūdai nugrimzdo į užmarštį. Tik XX a. botanikai iš naujo atrado laukinį amarantą. Tyrėjai greitai suprato, kad atrado tikrą sensaciją. Mat amaranto grūdai ne tik neturėjo glitimo, bet ir buvo turtingi geležimi, baltymais bei daugybe kitų svarbių maistinių medžiagų.

1982 m., praėjus aštuoniems metams po Allos įkūrimo, vokiečių ekologiškų produktų pionierius Walteris Langas atvežė šį actekų grūdą į savo tėvynę. Nuo tada neįmanoma įsivaizduoti Allos asortimento be jo. Kiekvienoje amaranto musli sudėtyje yra 20 % šviežiai išpūstų amaranto grūdų, o priklausomai nuo rūšies, ji praturtinta uogomis, riešutais ir kitais skaniais ingredientais. Razinos, datulės, obuolių gabaliukai ir abrikosai paverčia „Amaranto muslį su vaisiais“ tikru geros savijautos šaltiniu, o gervuogės, braškės ir rūgščiosios vyšnios suteikia Allos „Amaranto musliui su uogomis“ nuostabią vasarišką natą. Sportininkai gali mėgautis papildoma baltymų porcija Amaranth Muesli Protein dėka sojos dribsnių. Razinos ir datulės suteikia malonų saldumą, o supjaustyti migdolai ir skrudinti lazdyno riešutai – traškų skonį. Dėl traškių šokoladinių dribsnių ir smulkių tamsaus šokolado gabaliukų Amaranth Chocolate Muesli yra tikras malonumas visų amžiaus grupių gurmanams. Riešutų skonio amarantas puikiai dera su traškiais riešutais. Būtent todėl Amaranth Muesli Nut sudėtyje yra trys riešutų rūšys: lazdyno riešutai, migdolai ir anakardžiai. Kita vertus, Allos Amaranth Muesli Classic su avižų ir soros pilno grūdo dribsniais, išpūstu amarantu, linų sėklomis, sezamu, grikiais ir medumi yra tvirtas pagrindas jūsų pačių muesli kūrybai. Skanūs ekologiški Allos muesli praturtina kiekvieną pusryčių stalą.