Schoenenberger natūralūs augaliniai sulčiai
Gydymo menų istorija prasidėjo dar gerokai prieš atsirandant raštui. Todėl apie pirmuosius medicinos metodus beveik nieko nežinoma. Tačiau galima daryti prielaidą, kad net neandertaliečiai žinojo apie tam tikrų augalų ir žolelių naudingą poveikį. Šiandieniniame Irake mokslininkai atrado 40 000 metų senumo kapą, kuris buvo priskirtas gydytojui. Kapo įkapėse buvo rasta septynių skirtingų vaistinių augalų pėdsakų. Jau tuo metu turėjo būti žmonių, kurie specializavosi gydymo mene. Pirmieji medicininiai raštai greičiausiai atsirado senovės Egipte. Maždaug 2600 m. pr. m. e. eruditas Imhotepas aprašė 200 ligų ir jų gydymo būdus. Maždaug po tūkstančio metų Babilone atsirado „Hammurabio kodeksas“. Ši įstatymų rinkinys pirmą kartą paminėjo gydytojo profesiją. Be profesinių mokesčių, jame taip pat buvo nustatytos baudos už nesėkmingą gydymą.
Senovės Rytuose religija ir gydymo menas vis dar buvo glaudžiai susiję. Dėl daugelio negalavimų buvo kaltinamos piktosios dvasios arba kerštingi dievai. Tik IV a. pr. m. e. graikų gydytojai ėmė siekti loginio ir racionalaus savo darbo pagrindo. Žymiausias jų atstovas, Kosas Hipokratas, taip pat buvo keturių kūno skysčių teorijos kūrėjas, kuri daugiau nei 1 200 metų formavo Vakarų mediciną. Pagal jo teoriją žmogaus organizme buvo keturios svarbios skysčių rūšys: kraujas, gleivės, juodoji tulžis ir geltonoji tulžis. Hipokrato nuomone, sveikata ir gerovė pirmiausia priklausė nuo to, ar šie keturi skysčiai buvo harmoningoje pusiausvyroje, ar ne.
Po Romos imperijos žlugimo knygos tapo retu turtu. Didžioji dalis gyventojų nemokėjo nei skaityti, nei rašyti. Senovės Europoje senovės gydytojų raštai vis labiau buvo pamirštami. Tik vienuolių bibliotekose dar buvo likę keletas senųjų graikų ir romėnų medicinos knygų egzempliorių. Azijos dalyje padėtis buvo visiškai kitokia. Arabų ir persų mokslininkai senovės gydytojų, filosofų ir gamtininkų žinias naudojo kaip pagrindą naujoms įžvalgoms. Rytuose mokslas ir medicina padarė milžinišką pažangą. Jau X a. arabų gydytojai pradėjo rimtai abejoti keturių kūno skysčių teorija. Tuo tarpu Vakarų pasaulyje ši teorija buvo laikomasi dar beveik 600 metų. Netgi Vakarų Europoje senovės chirurgų lygis buvo pasiektas tik vėlyvuoju viduramžių laikotarpiu.
Nuo VI iki XII a. Europoje vyravo vienuolinė medicina. Sveikatos priežiūros srities kvalifikaciją turėjusios vienuolės ir vienuoliai dirbo tiek gydytojais, tiek vaistininkais. Reikalingos vaistinės žolės paprastai buvo auginamos jų pačių vienuolynų soduose. Tik artėjant viduramžių pabaigai medicina kuo labiau persikėlė iš vienuolynų į universitetus. Tačiau ilgą laiką ją stipriai veikė teologija, filosofija, alchemija ir keturių kūno skysčių teorijos variantai. Tik XIX a. gamtos mokslų triumfo žygis tapo nesustabdomas.
Alchemija ir prietarai pagaliau buvo išvaryti iš medicinos. Dabar gydytojai stengėsi pabrėžti medicinos, kaip rimtos ir šviesios mokslo srities, pobūdį. Metodai, kurie liaudies medicinoje buvo gana sėkmingi, laikomi neprofesionaliais. Industrializacijos eigoje daugelis vaistinių augalų buvo pamiršti. Vietoj to šiuolaikiniai gydytojai teikė pirmenybę sintetinėms tabletėms ir vaistams. Tačiau šimtmečio sandūroje vėl atgijo susidomėjimas natūropatija. Vienas iš to laikotarpio pionierių buvo jaunas farmacijos studentas Valteris Schoenenbergeris. Tirdamas šviežiai išspaustus augalus, naudodamas šiuolaikines laboratorines technologijas savo tėvų virtuvėje, jis atrado, kad augalų sultyse yra labai koncentruotų natūralių veikliųjų medžiagų. 1927 m. jis įkūrė savo natūralių sulčių gamyklą netoli Štutgarto. 1961 m. „iš šviežių augalų išspaustos sultys“ buvo įtrauktos į Vaistų įstatymą kaip be recepto parduodami vaistai.
Šiandien Schoenenberger asortimentą sudaro daugybė natūralių vaistinių augalų sulčių. Žolės auginamos ekologiškai ir perdirbamos į sultis paprasčiausiai jas išspaudžiant. Priedų, tokių kaip cukrus, alkoholis ar konservantai, nuosekliai nenaudojama. Natūralios gudobelių sultys palaiko širdies ir kraujagyslių funkciją. Jų veiklioji medžiaga gaunama iš šviežių gudobelių lapų su žiedais išspaustų sulčių ir gudobelių vaisių minkštimo vandeninio ekstrakto. Natūralios šalavijų sultys gaunamos iš šviežių šalavijų žolelių. Šalavijų sultys yra tradicinis vaistažolių preparatas, kuris mažina diskomfortą, kurį sukelia burnos ir ryklės gleivinės uždegimas. Natūralios artišokų sultys stimuliuoja virškinimą dėl jose esančių natūralių veikliųjų medžiagų ir kartumų. Todėl jis tradiciškai vartojamas esant lengviems virškinimo sutrikimams. Kaip ir dauguma kitų vaistinių augalų sulčių, šis vaistas yra tradicinis vaistas, registruotas vien tik dėl ilgametio naudojimo. Schoenenberger natūralios augalų sultys – tai gamta savo pirminėje formoje. Šie unikalūs preparatai padeda esant daugeliui funkcinio sutrikimų, malšina diskomfortą ir stiprina organizmą.
