Sanotint plaukų dažai
Kleopatra, Merilin Monro ir Deividas Bovis buvo ne tik išskirtinės savo laikmečio asmenybės. Pagal šiandieninius standartus jų plaukų spalva tikriausiai pavers juos labai paklausiais plaukų kosmetikos įtakotojais. Nesvarbu, ar dėl pomėgio madai, ar kaip politinis pareiškimas, ar kaip meninis pasirodymas – plaukų dažymas turi ilgą istoriją. Prieš daugiau nei 4 000 metų senovės egiptiečiai šiam tikslui naudojo henną, indigo bei gėlių ir šaknų ekstraktus. Tamsūs plaukai buvo siejami su jaunyste ir sveikata bei laikomi grožio idealu. Tačiau niekada nebuvo aiškiai nustatyta, kokią plaukų spalvą iš tikrųjų turėjo Kleopatra. Tačiau tikėtina, kad garsi valdovė savo plaukus patamsindavo. Daugybė mumijų radinių taip pat rodo, kad faraonų karalystėje net mirusiųjų plaukai vis dar būdavo dažomi.
Senovės Romoje plaukų dažymas taip pat buvo plačiai paplitęs tarp aukštesniųjų sluoksnių atstovų. Tačiau šie metodai buvo brangūs ir ne itin malonūs. Norint paruošti mišinį, kuris vėl paverstų žilus plaukus juodais, negyvos dantys buvo mirkomos vyne ir actu ištisomis savaitėmis. Rezultatas retai būdavo natūralus ir dažnai tapdavo puikia medžiaga satyrikams. Jie viešai išjuokdavo tuščiagarbį senį, kuris per naktį staiga pasirodydavo su juodais kaip anglis plaukais ir barzda. Plaukų šviesinimas leido šiek tiek daugiau niuansų, tačiau natūralus ir, svarbiausia, tolygus šviesus atspalvis buvo greičiau išimtis. Be to, agresyvūs ožkų riebalų ir šarminių pelenų mišiniai pažeisdavo galvos odą, o kartais net sukeldavo plaukų slinkimą. Dėl šios priežasties imperijos laikotarpiu turtingi romėnai rinkosi iš tikrų plaukų pagamintas šviesias perukas.
Viduramžiais plaukų dažymas beveik nevaidino jokio vaidmens. Tai lėmė religijos įtakotos moralinės nuostatos ir socialinės normos, taip pat kosmetikos žinių trūkumas. Be to, vėlyvuosiuose viduramžiuose aukštas kaktos lankas buvo laikomas kilnumo požymiu. Todėl kilmingos ponios nusiskusdavo arba išpešdavo plaukų liniją, o likusius plaukus paslėpdavo po kepurėle. Tik XVI a. kepurėlės išnyko ir plaukai vėl buvo rodomi. Ypač populiarūs buvo šviesūs plaukai. Todėl daugelis dvaro damų plaukus plaudavo ramunėlių arbata arba bandydavo juos pašviesinti šarmu ar ilgai degindamosi saulėje. XVII a. grožio idealas vėl pasikeitė. Ir šįkart mados tendenciją nulėmė vyrai. Norėdami paslėpti retėjančius plaukus, jie ėmė nešioti garbanotas perukas. Netrukus peruko dydis ir prabanga ėmė atspindėti jo nešėjo socialinę padėtį.
Tačiau tamsios perukai netrukus ėmė būti laikomos senamadiškomis, o vietoj natūralumo svarbiausia tapo įspūdis. Perukai buvo nudažomi baltai, sidabrinės pilkos arba dramblio kaulo spalvos naudojant miltus, krakmolą, kreidą ar gipsą. Šios spalvos buvo laikomos statuso ir orumo ženklu, taip pat atstumu nuo paprastų žmonių. Vėliausiai rokoko laikotarpiu moterys vėl pralenkė vyrus šukuosenų srityje. Jų „pouf“ – aukštai iškilusi šukuosena – galėjo siekti iki 80 cm aukščio ir turėjo būti sutvirtinta paminkštinimu, arklių plaukais bei vieliniais karkasais. Kaukinių pokyliuose šie iš tikrų plaukų ir plaukų priedų sukurti meno kūriniai dažnai būdavo dažomi rožiniais, mėlynais ar levandų atspalviais pudra, kad derėtų prie aprangos.
Prancūzijos revoliucija užbaigė ne tik rokoko dvaro kultūrą, bet ir perukų bei „pouf“ šukuosenų erą. Mada ir šukuosenos vėl tapo šiek tiek santūresnės. Lemiamą posūkį žymėjo pirmasis pramoniniu būdu pagamintas oksidacinis plaukų dažas, kurį 1907 m. sukūrė Eugène Schueller. Dabar sintetinis plaukų dažas leido pasiekti nuoseklius dažymo rezultatus. XX a. pirmojoje pusėje šios technikos buvo toliau tobulinamos, o ypač patikimu pasirodė balinimas vandenilio peroksidu. Tokių kino žvaigždžių kaip Jean Harlow, Jayne Mansfield ir Marilyn Monroe platininė blondinė tapo glamūro ir modernumo simboliu. Tačiau natūraliai atrodančius rudus ir juodus atspalvius patikimai pavyko išgauti tik nuo 1950-ųjų. Vėlesniais dešimtmečiais plaukų dažymas tapo visiškai įprastu dalyku, o beveik kiekvienam atspalviui buvo rastas tinkamas plaukų dažas. Tačiau nuolat plečiantis asortimentui, augo ir susidomėjimas alternatyvomis tradiciniams, sintetiniams plaukų dažams. Viena iš įmonių, kuri prieš 40 metų pasuko link natūralumo, yra Sanotint.
Plaukų natūralią pusiausvyrą gali sutrikdyti išoriniai ir vidiniai veiksniai. Stresas, aplinkos tarša, hormoniniai pokyčiai, vaistai ar natūralus senėjimo procesas gali lemti poreikį taikyti specialią priežiūrą. Čia svarbūs yra švelniai maitinantys priežiūros produktai, kurių sudėtis pritaikyta skirtingų tipų plaukų poreikiams. Be to, dažant plaukus patartina naudoti produktus, kurie dažo švelniai ir saugiai. Sanotint prekės ženklas reiškia puikius dažymo rezultatus. Natūralūs oksidaciniai plaukų dažai pagaminti pagal augalinės kilmės kreminę formulę. Sanotint sėkmės paslaptis – speciali formulė su auksine soros, alyvuogių ir beržo ekstraktais, kuri, kartu su natūraliu biotinu, užtikrina gerai prižiūrėtus ir elastingus plaukus net dažymo proceso metu. Naudojimas labai paprastas, nes dažai ir fiksatorius sumaišomi tiesiogiai. Dažų kremą lengva tepti, jis nenuteka, o poveikis pasireiškia per 30–40 minučių. Nuolatiniai dažai uždengia iki 100 procentų žilų plaukų.
