Organica traškūs vaisiai
Braškės yra vienos iš populiariausių vaisių Vokietijoje. Net ir ne vaisių krepšelyje jos visada užima pirmąsias vietas. Kalbant apie jogurtą, ledus ar uogienę, braškių skonio paklausa yra ypač didelė. Tačiau braškė nėra uoga. Botaniniu požiūriu ji priklauso rožių šeimai, o tiksliau – sudėtinių vaisių genčiai. Tikrieji braškių vaisiai yra maži geltoni arba žali riešutėliai ant raudono vaisiaus pagrindo.
Žmonės visada mėgo valgyti braškes. Anksčiau tam reikėdavo eiti į mišką. Laukinės braškės yra nuostabiai saldžios, bet, deja, taip pat gana mažos. Norint užpildyti dubenėlį, tenka ilgai ieškoti. Viduramžiais žmonės pradėjo jas auginti didesniuose plotuose. Sodininkams pavyko pagreitinti nokinimo procesą, tačiau jie negalėjo padidinti laukinių braškių dydžio. Iki šiol jos yra nuostabiai kvapnios, bet tik apie 1 cm dydžio. Kai pirmieji Europos kolonistai atvyko į Naująjį pasaulį, tai jau nebeturėjo reikšmės. Mat jie atrado naują braškių veislę dabartinėje Kanadoje. Jos buvo ryškiai raudonos, nuostabiai vaisingos ir daug didesnės už savo europietiškas gimines. Pavadinimu „Virdžinijos braškė“ ji netrukus pasirodė kiekviename Europos botanikos sode. Keliaudami į Laukinius Vakarus, kolonistai vis rasdavo naujų Virdžinijos braškių porūšių. Jau 1820 m. buvo žinomos 70 skirtingų veislių. XVIII a. pradžioje į Europą buvo atvežtos ir braškės iš Pietų Amerikos. Ypač sensaciją sukėlė Čilės braškė su savo dideliais vaisiais. 1750 m. Amsterdame atsirado visiškai nauja braškės rūšis. Sodininkas Antoine Nicolas Duchesne sukryžmino Virdžinijos ir Čilės braškes, taip sukūręs „Fragaria x ananassa“. Ji laikoma šiandien mums žinomos braškės protėve ir dar vadinama sodo braške. Iš šios pagrindinės formos buvo išvestos daugiau nei tūkstantis porūšių. Tačiau tik nedidelė jų dalis auginama profesionaliai.
Nuskintos braškės turėtų būti suvalgytos kuo greičiau. Jos greitai praranda tvirtumą, nes raudoni vaisiai yra labai jautrūs spaudimui. Saugiausias būdas mėgautis braškėmis ištisus metus – džiovintos. Paprastai tai daroma liofilizavimo būdu. Švieži vaisiai sudaro 80–90 procentų vandens, o džiovinti – tik trečdalį ar dar mažiau. Tropinius vaisius po derliaus nuėmimo galima lengvai nulupyti, išimti vidų ir džiovinti saulėje esant tinkamai temperatūrai. Tačiau dėl higienos priežasčių tai nedaroma dideliu mastu. Vakarų pasaulyje didžioji dalis džiovintų vaisių yra liofilizuoti. Greitojo užšaldymo metu vaisiuose esantis vanduo užšąla. Liofilizavimo tikslas – išgauti šį vandenį ir kartu išsaugoti vaisiaus porėtą struktūrą. Tai pasiekiama „sublimacijos“ būdu. Šio proceso metu vaisiuose esantys ledo kristalai tiesiogiai pereina į dujinę būseną, prieš tai nesusilydydami. Maži vaisiai didžiąja dalimi išlaiko savo pradinį dydį, tačiau braškės susitraukia iki žirnio dydžio.
Prancūzijos įmonė Organica iš L'Hay-les-Roses – miesto, esančio 9 kilometrus į pietus nuo Paryžiaus, – specializuojasi ekologiškų braškių, ekologiškų mėlynių, ekologiškų gervuogių ir ekologiškų ananasų švelniame liofilizavime. 112 g šviežių mėlynių ir gervuogių svoris sumažėja iki 16 g, o ananasų gabaliukų – net iki 12 g. Džiovinti vaisiai turi kempinės pavidalo struktūrą. Dėl to jie puikiai tinka javainiams ar kokteiliams pagardinti. Įpylus pieno į muslį arba vandens į kokteilį, ląstelės vėl prisipildo. 12 g džiovintų braškių pakuotė prilygsta maždaug 120 g šviežių braškių. Taip galite mėgautis grynomis ekologiškomis uogomis net ir ne derliaus metu.
