Olbas Pastilės ir lašai
Tūkstančius metų prekiautojai ir trubadūrai buvo vienintelis naujienų šaltinis kaimo gyventojams. Be keliaujančių žmonių daugelis kaimų buvo visiškai atkirsti nuo likusio pasaulio. Darbas ūkyje ir kasdienė kova už išlikimą keliones padarė praktiškai neįmanomas. Todėl prekiautojai visada buvo laukiami. Kuo toliau jie nukeliaudavo, tuo spalvingesnės ir nuotykių kupinos būdavo jų istorijos. Garsiausias viduramžių kelionių aprašymas neabejotinai priklauso Markui Polui. Garsusis venecietis kartu su tėvu ir dėde keliavo į Kambaluką (dabartinį Pekiną) – milžiniškos Mongolų imperijos sostinę, kur 1266 m. juos priėmė mongolų princo Kubilai Chano dvaras. Didysis chanas buvo sužavėtas italais ir jiems patikėjo įvairias užduotis. Jie turėjo perduoti žinią popiežiui ir sugrįžti su jo atsakymu.
Popiežiaus atsakymas pasiekė Didįjį chaną 1275 m. Įspūdį padaręs jaunojo Marko Polo įgūdžiai, Kubilai Khanas paskyrė jį savo prefektu. Eidamas gubernatoriaus pareigas, Markas Polo daugelį metų keliavo po Kiniją. Jis aplankė miestus, kurių gyventojų skaičius jau viršijo vieną milijoną žmonių. Jų kasdienis gyvenimas labai skyrėsi nuo to, ką venecietis buvo matęs iki tol. Kinai valgė ne peiliais ar rankomis, o lazdelėmis. Už pirkinius jie mokėdavo popieriniais pinigais, o vietoj raidžių naudojo sudėtingą sistemą su tūkstančiais hieroglifų.
Marko Polo kelionių aprašymai jau daugelį šimtmečių yra tikri bestseleriai. Kiek iš jų iš tikrųjų atitiko tiesą, greičiausiai niekada nebus iki galo išsiaiškinta. Kai kurie skeptikai spėja, kad Markas Polo galėjo susukti šią istoriją Konstantinopolyje remdamasis karavanų vadų pasakojimais, nes jo ataskaitoje trūksta kai kurių tipiškų kinietiškų dalykų. Pavyzdžiui, Kinijos Didžioji siena ar visur esančios arbatos namai niekur neminimi. Kita vertus, jo išsamios žinios apie Kinijos druskos monopolį bei mokesčių ir popierinių pinigų sistemą liudija apie Marko Polo pasakojimų autentiškumą. Būdamas gubernatoriumi, jis neabejotinai turėjo įžvalgų šiose srityse. Venecijoje po sugrįžimo Markas Polas vis dar buvo laikomas melo baronu ir vadinamas Marku Milijonu. XIII a. pabaigoje Venecija buvo vienas didžiausių Europos miestų, turėjęs beveik 100 000 gyventojų. O šio lagūnos miesto gyventojams buvo tiesiog neįsivaizduojama, kad Kinijoje galėtų būti miestų, 10 kartų didesnių už jų pačių garsiąją metropolį.
Markas Polas į Veneciją sugrįžo ne tuščiomis rankomis. Be aukso, brangakmenių ir šilko drabužių, Markas Polas atsivežė ir paslaptingą aliejų, kuris Tolimuosiuose Rytuose buvo vertinamas dėl savo gydomųjų savybių. Aliejų maišymo menas ankstyvojo viduramžių Europoje dar buvo naujiena. Todėl ten gyvenantys žmonės nebuvo juo labai sužavėti. Praėjo beveik 200 metų, kol alchemikas iš Bazelio sugebėjo iššifruoti eterinių aliejų mišinį. Jis įžvelgė daugybę galimų jo naudojimo sričių. Savo parduotuvėje jis pardavinėjo jį kaip vaistą pavadinimu „Bazelio aliejus“. Šiandien pipirmėčių, kajeputo ir eukalipto eterinių aliejų mišinys žinomas pavadinimu Olbas. Pipirmėčių, eukalipto ir kajeputo eterinių aliejų sąveika paverčia šį aliejų tikru universalumu, kuris naudojamas lašeliuose, pastilėse ir net pleistruose.
Olbas pastilės ramina burną ir gerklę. Be to, eteriniai aliejai gaivina kvapą. Todėl praktiška metalinė dėžutė yra idealus palydovas kelionėse. Olbas lašai taip pat pagaminti iš pipirmėčių, kajeputo ir eukalipto aliejų veikliųjų medžiagų. Tradiciškai jos vartojamos šaltuoju metų laiku – geriant ir įkvėpiant. Naudojant išoriškai, eteriniai aliejai taip pat teigiamai veikia savijautą. Unikali Olbas formulė, kurioje sutelkta trijų eterinių aliejų augalinė galia, gali pasigirti šimtmečius trunkančia tradicija. Susipažinkite su įvairiais šio populiariojo namų vaisto poveikiais.
