Allos ekologiški nesaldinti musliai ir košės
„Šiais metais noriu daugiau dėmesio skirti savo mitybai.“ Ar šis ketinimas jums skamba pažįstamai? Statistikos duomenimis, kas antras vokietis metų sandūroje ketina pakeisti savo mitybos įpročius. Nenuostabu, kad nuolat leidžiami nauji mitybos vadovai. Nors daugeliu atžvilgių jie tarpusavyje prieštarauja, vienu dalyku visi sutaria: žmonės vartoja per daug cukraus. Vokietijoje suaugęs žmogus per metus vidutiniškai suvartoja 35 kilogramus cukraus. Tai stebina, nes prieš 250 metų cukrus buvo laikomas tikra prabanga. Šiaurėje nuo Alpių cukrus iki XI amžiaus buvo beveik visiškai nežinomas. Šimtmečius Šiaurės ir Vidurio Europos gyventojai maistą saldindavo tik medumi. Tuo pačiu metu arabų turguose jau buvo galima pigiai įsigyti saldžių pyragaičių ir konditerijos gaminių.
Jau 600 m. po Kr. persai buvo išradę cukraus gamybos būdą. Išspaustų cukranendrių sultys buvo koncentruojamos virinant, o vėliau apdorojamos skaidrinimo medžiagomis. Išgauta masė buvo supilama į medinius arba molinius kūgius. Kūgių viršuje cukrus kristalizavosi. Grįžę kryžiuočiai į Vakarų Europą atsivežė rytietiškus delikatesus. Nors cukraus galėjo sau leisti tik nedaugelis aristokratų, jo paklausa sparčiai augo. Vėliau kryžiuočiai skatino cukranendrių auginimą užkariautose arabų teritorijose.
Nuo XVI a. cukranendrės buvo plačiai auginamos daugelyje kolonijų. Didžioji dalis importuojamo cukranendrių cukraus buvo iš Karibų jūros regiono, o prekybininkai jį reklamavo kaip „baltąjį auksą“. Kadangi importas vis dar buvo labai brangus, cukrus dar daugelį dešimtmečių išliko prabangos preke. Dėka chemiko Andreaso Sigismundo Marggrafo cukrus šiandien yra įprastas maisto produktas. 1747 m. jis atrado, kad lauko runkeliuose yra toks pat cukrus kaip ir cukranendėse. Tačiau cukraus kiekis buvo nereikšmingas. Tai pasikeitė, kai Marggrafo mokinys Francas Karlas Achardas iš lauko runkelių išvedė cukrinius runkelius. Napoleono prekybos politika užtikrino galutinį cukrinių runkelių proveržį. Jo kontinentinė blokada nuo 1806 iki 1813 m. užkirto kelią prekių importui iš Anglijos kolonijų, o tai taip pat paveikė cukranendrių importą. Nuo tada cukriniai runkeliai buvo auginami didžiuliu mastu. Net ir šiandien didžioji dalis Europoje suvartojamo cukraus gaminama iš runkelių.
Net XVIII a. pabaigoje cukrus buvo laikomas užrakintas, kad niekas negalėtų slapta kramsnoti „baltojo aukso“. Cukriniai runkeliai per kelerius metus pavertė šią prabangos prekę kasdieniu produktu. 1874 m. metinis cukraus suvartojimas Vokietijos imperijoje siekė apie 6,2 kg per metus. Nuo tada vienam gyventojui tenkantis suvartojimas Vokietijoje padidėjo beveik šešis kartus. Žinoma, paminėjus tokį didžiulį kiekį, daugumai žmonių iš karto į galvą ateina šokoladinis pyragas, ledai ir kiti saldumynai. Tačiau saldumynai sudaro šiek tiek mažiau nei trečdalį vidutinio metinio cukraus suvartojimo. Didžioji dalis suvartojamo cukraus yra kasdieniuose maisto produktuose ir gėrimuose, pavyzdžiui, gėrimuose, paruoštuose patiekaluose, kepiniuose, užtepaluose ir pieno produktuose. Cukrus yra veiksmingas skonio stipriklis. Todėl jis naudojamas ir maisto produktuose, kuriuose jo nesitikime rasti, pavyzdžiui, pomidorų kečupe, musli ar netgi marinuotuose agurkuose.
Mažiau saldumynų – tai pirmasis žingsnis siekiant sumažinti cukraus suvartojimą. Be to, reikėtų atkreipti dėmesį į visų maisto produktų maistinę vertę. Tai ypač aktualu tiems produktams, kurie iš tikrųjų yra žinomi dėl teigiamų savybių. Pavyzdžiui, muslis siejamas su sąmoninga mityba. Tačiau net ir šie klasikiniai produktai dažnai turi daug pridėto cukraus, kad galėtų konkuruoti su saldžiais pusryčių dribsniais. Allos ekologiški nesaldinti musliai prieštarauja šiai tendencijai. Jie įrodo, kad skanūs pusryčiai nereikalauja papildomo cukraus.
Allos ekologiška nesaldinta uogų muselė – tai avižų, kviečių dribsnių ir neskaldytų speltos dribsnių mišinys su braškėmis, spanguolėmis ir juodosiomis serbentėmis. Subalansuotas mišinys su nuostabiu vaisiniu aromatu puikiai sotina. Tiems, kurie pusryčiams teikia pirmenybę riešutų skoniui, patiks Allos ekologiški nesaldinti riešutų musliai. Migdolai, skrudinti lazdyno riešutai ir razinos suteikia šiems musliams savitą charakterį. Skonį papildo linų sėklos, saulėgrąžų sėklos, sezamas ir kokoso drožlės. Ne tik sportininkai ir vegetarai kreipia dėmesį į baltymus. Allos ekologiškas nesaldintas baltymų muselis derina sojos ir pilno grūdo dribsnius su moliūgų sėklomis, razinomis ir čia sėklomis. Šios energingos pusryčios suteikia jėgų ryte, bet taip pat puikiai tinka kaip užkandis po treniruočių. Allos ekologiškas nesaldintas muselis gali būti ruošiamas su pienu, augaliniais gėrimais arba jogurtu. Mėgaukitės natūraliu aukštos kokybės ekologiškų ūkininkų ingredientų skoniu.
