Lavera dezodorantai
Senovės Egiptas laikomas kosmetikos gimtine. Jau prieš 4000 metų asmeninė higiena faraonų šalyje vaidino svarbų vaidmenį. Nilo krantuose buvo išrasta daugybė grožio priežiūros metodų. Net senovėje egiptiečiai buvo garsūs akių makiažu, plaukų priežiūros priemonėmis, skutimosi reikmenimis ir kvepiančiais kūno aliejais. Tačiau jie taip pat žinojo odos kremus, tinktūras nuo odos defektų ir šiuolaikinių dezodorantų pirmtakus. Sutvarkyta oda ir malonus kūno kvapas buvo svarbūs statuso simboliai faraonų karalystėje. Ypač kunigai ir aukšti pareigūnai šalindavo kūno plaukus, reguliariai maudydavosi kvepiančiose voniose ir trindavo odą kvepiančiais aliejais. Norėdami išvengti nemalonių kvapų, jie naudodavo alūno plokštelę. Ši uoliena sudėtyje turi druskos mišinį – alūną, kuris turi sutraukiančią savybę. Alūnas užtikrina prakaito liaukų susitraukimą ir taip slopina prakaito susidarymą.
Romėnai taip pat vertino alūną kaip veiksmingą prakaitą slopinantį preparatą. Savo knygoje Naturalis Historia istorikas Plinijus apie alūną rašė: „Jis pašalina ne tik prakaitą, bet ir nemalonų kvapą iš pažastų.“ Su Romos imperijos žlugimu didžiojoje Europos dalyje baigėsi ir susidomėjimas klasikiniais kūno priežiūros būdais. Vis dėlto alūnas tebebuvo paklausi prekė. Jis buvo reikalingas odos rauginimui, taip pat popieriaus balinimui ir vilnos nuriebalinimui. Kirpėjai ir felčeriai naudojo alūno sutraukiančias ir antibakterines savybes atvirų žaizdų gydymui. Tačiau kaip prakaitą slopinanti priemonė jis buvo retai paklausus.
Iki XVIII a. pabaigos Europoje vyravo klaidingas įsitikinimas, kad vanduo silpnina kūną ir daro jį ligotą. Ypač karališkuose dvaruose žmonės vietoj vandens ir muilo mieliau naudojo pudrą ir kvepalus. Tik XIX a., kai higienos priemonės buvo moksliškai pagrįstos, muilas ir kiti kūno priežiūros produktai tapo kasdienio gyvenimo dalimi. Tuo metu prakaito kvapui pašalinti daugiausia buvo naudojamos amoniako tinktūros. Tačiau jos daugeliui žmonių sukeldavo odos sudirginimą. 1888 m. rinkoje pasirodė pirmasis pramoniniu būdu pagamintas dezodorantas – vaškinis kremas. Įkvėpta naujųjų rašiklių, chemikė Helen Barnett Diserens 1940-ųjų pabaigoje sukūrė dezodorantą su ritininiu aplikatoriumi. Beveik po 10 metų dezodorantai tapo prieinami ir purškimo buteliukuose.
Prakaitas yra svarbus. Jis atlieka svarbias funkcijas, be kurių organizmas negali apsieiti. Šviežias prakaitas yra bekvapis. Jį sudaro 99 % vandens, minimalus druskos kiekis, taip pat karbamidas, baltymai, pieno rūgštis, riebalų rūgštys ir cukrus. Tik tada, kai bakterijos suskaido riebalų rūgštis į atskiras sudedamąsias dalis, susidaro skruzdžių ir sviesto rūgštys, kurios ir sukelia tipišką prakaito kvapą.
Šiandien terminai „dezodorantas“ ir „antiperspirantas“ dažnai vartojami kaip sinonimai. Tačiau jų veikimo atžvilgiu yra vienas didelis skirtumas: dezodorantas nesustabdo prakaitavimo. Jis pirmiausia veikia mikroorganizmus ir užmaskuoja kūno kvapus kvapiosiomis medžiagomis, tačiau nekeičia prakaito kiekio. Antiperspirantas veikia panašiai, tačiau taip pat slopina prakaito liaukų veiklą. Nuo XX a. pradžios antiperspirantuose dažniausiai yra aliuminio chlorido, kuris slopina prakaitavimą. Šis prieštaringai vertinamas ingredientas taip pat randamas daugelyje dezodorantų – nors ir mažesnėmis dozėmis.
Lavera dezodorantų su rutuliuku ir dezodorantų purškiklių sudėtyje nėra aliuminio druskų. Vietoj to juose naudojamos švelnios priežiūros formulės su natūraliais ekologiškais ingredientais. Platus Lavera produktų asortimentas siūlo tinkamą aromatą kiekvienam skoniui: nuo gėlių-saldaus iki citrusinių-šviežio ir išskirtinio-vyriško. Įvairūs kvapai, tokie kaip citrinžolė, laimas, ženšenis ar moringa, yra prieinami tiek kompaktiškų rullinių, tiek purškiklių pavidalu. Jie patikimai apsaugo, nes sudėtyje yra mineralinių ir augalinių veikliųjų medžiagų. Natūralūs kvapai užtikrina gaivinantį šviežumą ir saugumo jausmą. Mėgaukitės kruopščiai subalansuotomis natūraliomis sudėtimis ir nuostabiais kvapais, pagamintais iš natūralių augalinių ekstraktų.
